Mes negalime pasigirti tokio masto impozantiškai atrodančiu objektu, tačiau retas žino, kad Klaipėdos miesto šiauriniame paribyje glūdi savo paskirtimi labai artima Stounhendžui, tik kuršiška Purmalių paleoastronominė stebykla su akmenų sistema. Ji skirta kalendorinėms šventėms nustatyti.
Minėtas žilos senovės žmonių palikimas šalia Purmalių piliakalnio iki šiol yra tarsi nugrimzdęs viešojo pažinimo vandenyse, nors taip gerai išlikusio šios rūšies paveldo objekto Lietuvoje daugiau niekur nėra.
„Purmalių alkvietė, dangaus šviesulių stebykla verta daug detalesnių archeologinių tyrimų, nes ji – unikali. Šis kuršių palikimas mus nukelia į laikus, kai gyveno žyniai, o laikas žmogui buvo išsilaikymo, t. y. išgyvenimo priemonė, nes reikėjo žinoti, kada sėti, kada pjauti, kada nugali tamsa, kada – šviesa. Dabar pinigai tapo išsilaikymo priemone. Senovėje vietoje pinigo buvo saulė, žvaigždės, mėnulis“, – apie Purmalių stebyklos reikšmę „Vakarų ekspresui“ pasakojo šiųmetės Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, muziejininkas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.
Simbolinė vieta
Girulių miške, netoli Kalotės ežero žliugsinčiuose, šaltiniuotuose pelkynuose ištekantis Purmalės upelis sruvena iš vakarų į pietryčius, ir jau vien šis faktas dvelkia mitologija, mat į rytus (o ne į vakarus, kaip yra dažniausiai) tekantys šaltiniai, upės tautosakoje laikomi stebuklingais; jų vandenyje buvo maudomasi, prausiamasi per pavasario lygiadienį, vasaros saulėgrįžą.
Sutapimas, tačiau šalia būtent tokio ypatingo upelio ir Dangės upės santakos glūdi vienas įdomiausių, mįslingiausių bei rečiausių visoje Vakarų Lietuvoje archeologinių-mitologinių kompleksų.
Aukštoje dešiniojo Purmalės upelio terasoje stūkso Purmalių piliakalnis, kurio pavadinimas – užkoduotas bei slepia savyje išnykusios kuršių kalbos reliktą: „purvs“ – purvas, dumblas, „mala“ – kraštas. Išties šiaurinėje piliakalnio papėdėje po kojomis marma juodžiausi purvynai, klampynė.
Esama ir dar vieno kol kas tik versija įvardijamo elemento: žymus archeologas, Klaipėdos universiteto rektorius emeritas Vladas Žulkus tapatina Purmalių piliakalnį su 1253 m. balandžio mėn. pasirašytame Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte paminėta pilimi Mutene.
Pats piliakalnis nėra įspūdingas, tačiau glūdi labai gražioje, senais klevais, beržais, šeivamedžiais, lazdynais apaugusioje upelio terasoje. Apardytas darant apkasus Antrojo pasaulinio karo laikais, su nedidele aikštele, nes gerokai nuplautas Purmalės iš šiaurinės pusės. Pietinėje ir vakarinėje dalyse yra išlikęs buvusio gynybininio įtvirtinimo (pylimo) fragmentas.
Už pastarojo, dabar atviroje ir kupstuotoje pievoje, lokalizuojama kuršių senovės gyvenvietė, kurią pirmą kartą fragmentiškai 1980 m. tyrinėjo prof. V. Žulkus vadovaujami archeologai: buvo rasta kuršių laikus menančios keramikos. Dar kartą gyvenvietė žvalgyta 1986 m.: vėl rasta puodų šukių, angliukų.
Tačiau mokslininkus labiausiai sudomino ne pats piliakalnis, gyvenvietė, o jos rytinėje dalyje esanti nedidelė, nuo gyvenvietės 2 metrų pažemėjimu, o nuo piliakalnio pylimu atskirta aikštelė, kurioje stūksojo tarsi specialiai ir tam tikra tvarka – puslankiu išdėstyti stambūs akmenys. Jau prieš kelis dešimtmečius neabejota, kad ši mįslinga vieta susijusi su kulto objektu, apeigomis, tačiau greta alkvietės statuso ėmė ryškėti ir dar įdomesnė terasėlės su akmenimis paskirtis.
Į pagalbą teko kviestis žinomą Lietuvoje paleoastronomą dr. Libertą Klimką, kuris 1986 m. preliminariai išaiškino priešistorinę dangaus šviesulių stebyklos vietą. Dabar aiškėja, kad ji – neturinti analogų visoje Lietuvoje, tačiau labai mažai kam žinoma bei reikalaujanti detalesnių tyrimų.
Purmalių piliakalnio pakraštyje, apačioje, žliugsi dumblynai. Kuršiškai „purvs“ – purvas, dumblas, o „mala“ – kraštas. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Žynių laikai
Pradedant pasakojimą apie Purmalių paleoastronominę stebyklą galima trumpam nusikelti į vikingų laikus ir atkreipti dėmesį į XI a. kronikininko Adomo Brėmeniečio citatą.
„<...> tie [kuršiai] yra žiauriausia gentis, visi nuo jos bėga, todėl kad ji pernelyg [atsidavusi] stabmeldystei. Ten labai daug aukso, geriausi žirgai. Visi [jų] namai pilni žynių, pranašų ir burtininkų <...>“, – rašė jis.
Purmalių stebyklos veikimo principus padėjęs įminti etnokosmologas J. Vaiškūnas paaiškino, jog ši vieta mena būtent žynių amžių.
„Tai buvę ir alkas, šventvietė, apeigų vieta, ir dangaus šviesulių stebykla. Žmonės, kurie atliko apeiginius veiksmus, stebėdavo ir dangaus šviesulius: saulę, mėnulį, žvaigždes. Juos vadindavo žyniais, nes tai – žinių reikalas, o astronominiai aspektai žyniui būdavę privalomi. Metraščiuose žyniai apibūdinami kaip žmonės, kurie buvo sapnų aiškintojai ir žvaigždžių ženklų žinovai. Persipina du dalykai: sapnas – dvasinis pradas, o astronominės žinios – jau realūs elementai, susiję su ilgalaikiais stebėjimais“, – „Vakarų ekspresui“ sakė J. Vaiškūnas.
Jo kolegai dr. L. Klimkai pirmajam pavyko nustatyti akmenų terasoje šalia Purmalių piliakalnio ryšį su saulės padėtimis rytiniame dangaus skliaute jai tekant.
Paleoastronominės stebyklos veikimo schema (braižė Denisas Nikitenka, konsultavo dr. Libertas Klimka ir Jonas Vaiškūnas).
„Mus labiausiai tai ir nustebino, nes, pavyzdžiui, alkvietėje ant Birutės kalno apie XIV a. buvusi paleoastronominė observatorija su medinių stulpų sistema, ir ji sukurta stebėti saulės laidą, o ne jos patekėjimą. Purmalių atvejis – išties išskirtinis. Dar ir dėl to, kad iki mūsų dienų išliko galimai didžioji stebyklos dalis, kuri nesuardyta, akmenys – pirminėse savo vietose. Tiesa, įtariame, kad dalis riedulių, buvusių šiaurrytinėje aikštelės dalyje, kažkada nuridenti nuo terasos ir guli apačioje, Purmalės upelio pakrantėje, tad dalis informacijos – jau prarasta“, – „Vakarų ekspresui“ sakė prof. V. Žulkus.
Spėjama, kad pagonišką alkvietę bandyta naikinti arba savotiškai „neutralizuoti“: viename iš akmenų yra likusi apvali, gili duobutė, o joje – užlenktas metalinis strypas. Tai – arba nesėkmingo bandymo suskaldyti riedulį pėdsakai, arba (yra tokia versija) buvusio ir nulaužto metalinio kryžiaus likučiai.
Pačią stebyklos aikštelę V. Žulkus tyrinėjo 1986 m. ir 1999 m. Paaiškėjo, kad didysis akmuo specialiai skaldytas (jo atplaišų rasta greta, po velėna), o į aikštelę sunešta dar daugiau mažesnių riedulių, dalis kurių galimai buvo sudėti tam tikra tvarka. Ten pat aptiktas ir 1986 m. archeologinėje ataskaitoje amuletu įvardytas žvėries iltinis dantis, ugniavietės, stulpų arba kuolų žymės.
Rudens lygiadienį saulė patekėjo būtent virš tų akmenų (nesimto, užstoja žolės), kurie ir žymi šį gamtos virsmą. Reikia žiūrėti tiesia linija nuo didžiojo akmens į du azimutinius. Ten pat ji teka ir per pavasario lygiadienį. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Veikimo principai
Šiandien, apibendrinus L. Klimkos, J. Vaiškūno įžvalgas bei remiantis šių eilučių autoriaus ilgamečiais stebėjimais (buvo tikrinta, ar tikrai akmenys veikia taip, kaip teoriškai nurodė etnokosmologai), jau galima drąsiau paaiškinti Purmalių stebyklos paskirtį ir jos veikimo principus.
Pirmiausia akmenų sistema leidžia tiksliai nustatyti bent keturias itin svarbias kalendorines šventes: pavasario lygiadienį (kovo 20-21 d.), Rasos (Joninių) šventę, arba vasaros saulėgrįžą (birželio 21-23 d.), rudens lygiadienį (rugsėjo 21-23 d.) ir žiemos saulėgrįžą, arba Kalėdas (gruodžio 21-23 d.).
Terasos aikštelės vakarinėje dalyje stūkso didžiausias akmuo, kurį galima vadinti atraminiu. Už keliasdešimties metrų nuo jo į rytus ir pietryčius – puslankiu išsidėstę dar 5 akmenys, o vienas slūgso vakaruose, gyvenvietės dalyje (neaiškios kilmės duobėje). Tad sistemai priklauso dabar išlikę mažiausiai 7 akmenys, kurių galimai būta ir daugiau.
Vieta stebyklai įrengti ne atsitiktinai pasirinkta aukštumoje, nes nuo jos buvo galima matyti rytinį dangaus skliautą, horizontą ir saulės tekėjimą virš jo. Dabar tai padaryti komplikuoja panoramą užstojantys medžiai, tačiau ir pro jų šakas prasiskverbia spindintis tekančios saulės diskas.
Tiek per pavasario, tiek per rudens lygiadienius nuo atraminio akmens žiūrint tiesia linija į du vienas šalia kito esančius būtent šiuos gamtos virsmus žyminčius amenis (žr. schemą) saulė patekės būtent virš jų. Po savaitės ji tekės jau šone. Tad ši pozicija leidžia tiksliai nustatyti, kad stoja lygiadienis bei dienos pradeda arba ilgėti (pavasarį), arba trumpėti (rudenį).
Analogiškai veikia ir kiti akmenys: tiesia linija stebint saulėtekį šis dangaus šviesulys kasmet pateka virš tam tikrų akmenų per vasaros ir žiemos saulėgrįžas. Dar viena pozicija skirta tikram vidudieniui nustatyti (jis nesutaps su mūsų laikrodžiuose rodomu, kadangi pagal Europos Komisijos sprendimą pirmyn – atgal sukiojame rodykles).
Anot J. Vaiškūno, Purmaliuose prieš tūkstantį ar daugiau metų tam tikrais azimutais sudėti akmenys atkartoja saulės kelią per dangų.
„Tokia stebykla unikali dėl to, kad išliko nepajudinti rieduliai, bet pats dangaus šviesulių stebėjimo reiškinys ir tam tikrų atsparos taškų parinkimas nėra sensacingas. Mūsų protėviai tai darė nuo senų senovės ir daug kur. Šie stebėjimai turėjo ir praktinę reikšmę. Ne pagal apgaulingas oro sąlygas, o pagal astronominius dėsnius nustatyti, kada jau prasideda kalendorinis pavasaris, su juo – sėja, o kada jau laikas nuimti derlių, pirmiausia buvo itin svarbūs ūkininkaujant. Bet yra ir dvasiniai aspektai“, – pasakojo J. Vaiškūnas.
Anot jo, stebyklos pirmiausia būdavusios apeigų, ritualų vieta: esą žmonės pagal saulės kryptis orientuodavosi aukodami, laidodami.
„Be kita ko, net įsigalėjus krikščionybei šio papročio paisoma: pavyzdžiui, statant bažnyčias jų altoriai orientuoti pagal šventojo, kuriam jos dedikuotos, dieną. Jei Šv. Jono bažnyčia, – bus akcentuotas saulėtekis per vasaros saulėgrįžą. Ir tausosakoje randame pasakymų, jog saulutė per Kalėdas teka tokioje tai dauboje, o per Rasos šventę – virš kalnelio. Tad žmonės net savo sodybose pro langus ar tiesiog išėję į kiemą žinojo šiuos reiškinius. Na, o Purmaliuose randame jau tokią stebyklą, kuri tarnauja tūkstantį metų“, – teigė jis.
