Jei po pirmosios trumputės vieno restorano apžvalgos „Riebaus katino“ paskyroje man būtų kas papasakojęs, kokio populiarumo sulauks šis veikėjas, aš iš to pasakojimo būčiau tik pasijuokęs.
Bet dabar, Riebaus katino „Facebook“ puslapiui pasiekus 110 000 sekėjų ribą, aš džiaugiuosi nueitu keliu.
Žinoma, buvo du faktoriai, nulėmę tai, jog po pirmosios apžvalgos nesustojau rašęs. Pirmas – tai neadekvati aprašyto restorano savininkės reakcija – ji žadėjo paversti mane šlapia višta, jei nepanaikinsiu apžvalgos. O antras – tai neapsakomu greičiu augantis skaitytojų ratas.
Po penkių mėnesių sekėjų skaičius jau siekė 7000, ir vieną dieną sulaukiau žinutės iš moters, prisistačiusios portalo lrytas.lt darbuotoja, kuri paprašė leidimo publikuoti mano apžvalgas. Pirmiausia pagalvojau – kažkas bando pokštauti. Bet po kelių dienų pamatęs lrytas.lt publikuotą vieną iš mano apžvalgų, aš supratau, kad spėjimas buvo klaidingas.
Atsiradus didesnei sklaidai, vien maitinimo įstaigomis nusprendžiau neapsiriboti. Jau po metų pradėjau publikuoti skaitytojų siunčiamas nuotraukas bei atsiliepimus iš Lietuvos ligoninių, mokslo įstaigų.
Dar po metų, vasario pirmą ketvirtadienį startavo graži akcija – „Pavaišink senjorus cepelinais“, paskatinusi maitinimo įstaigas senjorus pavaišinti cepelinais.
Tarp besidžiaugiančių šia gražia iniciatyva atsirado ir tokių, kurie pradėjo kabinėtis prie cepelinų, kaip patiekalo, ir jį prilygino nesveikam maistui. Bet tuos amžinus bambeklius noriu nuraminti. Cepelinai – tik raktas į bendravimą su senoliais. Daugelis jų tą dieną cepelinų važiuoja valgyti ne vieni, o su vaikais, anūkais. Tai lyg dar viena proga be tėvų dienos prisiminti savo tėvelius ir praleisti savaitgalį kartu. Ir nemanau, kad suvalgytas cepelinas turėtų kažkokios apčiuopiamos žalos senjorams. Ta žala nublanksta prieš šiltas emocijas, kurias jie patiria artimųjų rate tą dieną. Tad kitais metais akciją būtinai tęsime.
Ieškodamas, kaip dar labiau įtraukti skaitytojus, sugalvojau „Prasčiausio LT patiekalo rinkimus“. Tai lyg savotiška skundų knyga, kurioje nepatenkinti maitinimo įstaigų svečiai gali paskelbti kritikos sulaukusių patiekalų nuotraukas.
Gimtadienio proga norėčiau išsklaidyti ir vieną mitą, susijusį su Riebaus katino autoriumi. Startavus Riebaus katino puslapiui, daugelis mane painiojo su vienu žurnalistu, rašančiu įspūdžius po apsilankymo restoranuose. Džiaugiuosi, kad tokių nesusipratusiųjų kasmet mažėja, ir dabar koks neapsišvietėlis pasirodo gal kartą per pusmetį.
Gal juos klaidina mano puslapio pavadinimo pirmas žodis – „riebus“? Nes daugiau bendrumų su tuo kitu autoriumi neturiu jokių. Mes nepanašūs nei kūno sudėjimu, nei rašymo stiliumi. Be to, išsakydamas kritiką maitinimo įstaigai, nežeminu nei jos, nei kitų Lietuvos piliečių. Nes aš myliu Lietuvą, jos gamtą ir joje gyvenančius žmones. Jei kažkas šioje šalyje manęs netenkintų, aš, būdamas VYRAS, susidėčiau lagaminus ir iškeliaučiau į tą šalį, kurią pristatau kaip vertybę, žemindamas Lietuvą.
Neminiu to žurnalisto vardo specialiai, nes nenoriu, kad gimtadienio proga kažkam dar kiltų pamąstymų, o gal visgi jis tai aš.
Kelis sakinius noriu tarti ir heiteriams, be kurių dėmesio ir postringavimų neapsieina mano apžvalgos. Abejoju, ar jie po mano apžvalgomis rašytų, kad man niekas neįtinka ir aš sugebu tik prastai vertinti, jei būtų bent kartą atsidarę Riebaus katino puslapį ir grafoje „įstaigos“ pasižiūrėję, kiek maitinimo įstaigų aš įvertinau prastu balu, ir kiek – aukščiausiu.
Pamatęs tokius skaičius: 5/5 – 118 ir 1/5 – 21, priešingai, sakyčiau, kad aš per geras. Tad pažadu ateityje pasitaisyti ir norėdamas pateisinti išsakytas heiterių mintis tapti griežtesniu.
Suprantu, kad tam, kuris dirba žurnalistinį darbą, parašytos mano 400 apžvalgų ir nebus didelis pasiekimas, bet man, tai pradėjusiam daryti prieš 6 metus, – didelis pasiekimas. Iki tol aš nebuvau parašęs nei vienos apžvalgos ar ilgesnio nei kelių sakinių atsiliepimo, ar teksto kokia kita tema.
Norėčiau, kad Riebaus katino puslapyje publikuojamas apžvalgas skaitytumėt kaip mano dienoraščio iškarpas. Niekad savęs nevadinau maisto kritiku, o taip pavadinusiems mane komentaruose visada tą teiginį paneigiu. Nesu aš ir joks influenceris, nes įdomiais būti skalbiant savo asmeninio gyvenimo detales gali tik žmonės, turintys vidinių problemų, kurios susiformavo jiems kartą papuolus viešumon. Nuo to pirmo karto jie mano, kad įdomūs aplinkiniams gali būti tik pasakodami apie eilines skyrybas, arba naujas/us mylimas/us.
Skirtingai nuo tų visų tuštučių ir tuštukų, kasdien lendančių į viešumą su savo išgyvenimais, kurie kitoms šeimoms atrodo juokingi, aš viešumo nenoriu, nes tada mano apsilankymai restoranuose taps nebeįdomūs ir man, ir jums, skaitytojams. Nes restorano personalas, žinodamas, koks svečias pas juos užsuko, susikoncentruos tik į mano stalelį, ir patirti tai, ką patiria eilinis svečias, aš nebegalėsiu. Tad tada ir apžvalgų rašymas praras malonumą.
Bet koks gimtadienis be vaišių ir linksmybių?
Žinoma, kad gimtadienio dieną aš nusprendžiau publikuoti ne eilinę kokio restorano apžvalgą, bet pasidalinti keliomis nuotraukomis iš gimtadienio šventės, kurią, sakyčiau, atšventėm gan triukšmingai.
Kad ir kaip norėčiau, nei tortu, nei kitomis vaišėmis pasidalinti su tokiu dideliu skaitytojų skaičiumi negaliu, tad dalinuosi tik nuotraukomis ir įspūdžiais.
Šventei pasirinkau restoraną „Eldorado“ Klaipėdoje. Nors tarp galimų kandidatų buvo restoranai ir kituose didmiesčiuose, pasirinkimą nulėmė jo vieta.
Klaipėdoje – didesnis mano artimųjų ratas. Antra, restorano „Eldorado“ virtuvę jau esu daug kartų išbandęs, ir trečia – didelė restorano erdvė, kurioje tilpome ne tik mes, bet ir didžėjus su gausia muzikos aparatūra. Buvo ir šokių aikštelė.
Šį kartą tiek užkandžius, tiek pagrindinius patiekalus vertino mano svečiai. Aš tą dieną apsiribojau tik patiekalų paveikslavimu.
Ir didžiausia dovana man buvo tai, kad visi liko patenkinti. Labiausiai pergyvenau dėl pagrindinių patiekalų, nes daugelis pasirinko jaučio žandus, ir tik keli užsakė vištienos iešmelius ar lašišos kepsnius. Kai kas šį delikatesą skanavo pirmą kartą.
Rašydamas padariau ilgą pertrauką, sukinėdamas tarp pirštų plunksną, žvelgdamas į ant stalo stovinčią žvakidę, kurioje liepsna šoko savo karštą šokį, gurkšnodamas šaltalankių arbatą, ir negalėjau prisiminti, ar kada esu valgęs skaniau pagamintus jaučio žandus.
Neskubėkit lėkti į šį restoraną ir tikrinti mano liaupsių jaučio žandams – šio patiekalo pagrindiniame meniu nėra, kaip ir užkandžių, kuriuos matote nuotraukose. Vyno padaže troškinti žandai patiekiami tik banketų metu.
O pabaigti šį trumpą gimtadieninį tekstą aš norėčiau tostu, kurį pasakiau laikrodžiui mušant dvylika: noriu palinkėti visiems, ne tik susirinkusiems prie šio stalo svečiams, bet ir Riebaus katino skaitytojams, skalsių ateinančių metų. Tegu jūsų stalai ne tik lūžta nuo patiekalų įvairovės – linkiu kiekvienam kasmet atrasti ir paragauti kažką naujo, dar niekad neragauto ar nepatirto. Gyvenimas per trumpas, kad panirtume į kasdienę banalią rutiną ir gyventume niūrų gyvenimą, kuriame yra tik dvi spalvos – balta ir juoda.
