Mums visiems reikia draugystės: per ją randame bendraminčių ir nustatome savo vietą visuomenėje, plečiame ratą tų, kuriais galima pasitikėti. Ilgą laiką buvo manoma, kad draugystė yra socialinis produktas, kurį, turėdama išskirtinį protą ir bendravimo įgūdžius, sukūrė mūsų biologinė rūšis.
Tačiau panašu, kad gyvūnai irgi gali draugauti. Be abejo, pirmiausia kalbame apie primatus (babuinus, bonobus, lemūrus ir makakakas), nors tokiais gebėjimais pasižymi ir asilai, žirafos, varnos ir netgi žuvytės gupijos. Dažniausiai gyvūnai užmezga tvirtus ryšius su savo giminaičiais, tačiau pasitaiko rūšių, kuriančių socialinius ryšius ne tik šeimoje. Ir žmogus yra ryškiausias pavyzdys.
Atsižvelgiant į tai, kad draugystė tarp gyvūnų atlaikė daugelį natūralios atrankos amžių, vadinasi, jos funkcija yra gerokai svarbesnė nei tiesiog malonus laisvalaikis su draugais.
Kodėl mes draugaujam?
Draugystė turi įtakos mūsų gyvenimo kokybei ir trukmei. Tyrimai rodo, kad babuinų patelės, užmezgusios tvirtus ryšius su savo bendraamžėmis arba artimais giminaičiais, gyvena ilgiau ir susilaukia daugiau palikuonių. Matyt, joms, kaip ir žmonėms, tokiu atveju sumažėja antinksčių žievės aktyvumas, trumpalaikio streso lygis ir pagreitėja anaboliniai procesai, o tai leidžia organizmui geriau augti ir vystytis.
Draugystė padidina jūsų galimybes nugyventi ilgą gyvenimą išsaugant pavydėtiną sveikatą: kuo žmogus gauna daugiau palaikymo, tuo jam lieka mažesnė rizika susirgti virusinėmis ir širdies ligomis. O štai draugų nebuvimas gali sukelti rimtų psichikos problemų: mažėja savivertė ir pasitikėjimas savimi, padidėja nerimo lygis, ūmus socialinių ryšių trūkumas gali sukelti depresiją.
Kada mes draugaujame?
Pirmus draugus surandame būdami maždaug ketverių metų. Iš pradžių mažieji bendrauja tik su savo tėvais, vėliau – ir bendraamžiais, tačiau draugystė, besimezganti žaidimo metu, labiau reiškia buvimą „šalia“, o ne „kartu“. Vaikas palaipsniui išmoksta gauti grįžtamąjį ryšį iš draugo, palaikyti bendravimą ir ugdosi empatiją.
Trejų-penkerių metų vaikų (o kartais ir pirmokų) draugystė yra labai pragmatiška ir trumpalaikė.
Kiekvienas, sutikęs žaisti pagal tavo taisykles, tampa tavo draugu.
Pažeidus šias taisykles, galima prarasti draugą. Vaikui sunku suprasti, kodėl kažkas galvoja (ir elgiasi) ne taip, kaip jis nori. Ryšiai užsimezga ir nutrūksta labai greitai, nors, žinoma, ir ikimokyklinukai sugeba palaikyti juos pakankamai ilgai, ypač jeigu susitinka kasdien.
Augdami vaikai supranta, kad draugystė gali būti ir abstrakti, ne tik besiformuojanti žaidimo metu. Šiame etape „draugauti“ dar nereiškia „gauti naudą iš partnerio“, bet dabar ji išreiškiama ne žaidimu kartu, bet kokių nors kitų „gerų“ darbų atlikimu: dovanomis, savitarpio pagalba ir pan.
Maždaug nuo penkerių iki devynerių metų vaikai labai vertina draugystę – tiek, kad yra pasirengę kentėti draugo išdaigas, kad tik jis išliktų draugu.
Atsiranda pavydas, formuojasi nedidelės grupelės, dažnai „griežtai“ slaptos: prie jų prisijungti gali tik žinantys slaptažodžius (kuriuos, beje, lengvai išduoda bet kuriam patikusiam pažįstamui).
Mokyklinė draugystė
11-13 metų vaikų draugystė „dėl kažko“ perauga į draugystę „nes todėl“. Paaugliai dalinasi mintimis, nerimu ir idėjomis. Atsiranda paslapčių, kurių jau nebegalima atskleisti visiems iš eilės, užsimezga ypatingas, intymus ryšis. Jam būdingas emocinis artumas. Nepaisant nesutarimų ir skirtumų, atstumai tampa ne tokie svarbūs – draugas vis tiek išlieka draugu ilgam.
Tikra draugystė remiasi pasitikėjimu, tad pavydas išnyksta ir užleidžia vietą palaikymui.
Tačiau ir reikalavimų daugėja: kartu praleistas laikas jau nebėra toks svarbus kaip minčių ir mąstymo panašumai. Bendravimas tampa uždaresnis, o iš visų pažįstamų rato išsiskiria keliolika „artimų draugų“. Ir tai jau pradžios pabaiga: kuo mažiau artimų žmonių mūsų aplinkoje, tuo sunkiau bus bent vieną iš jų prarasti.
Iki 20-25 metų mes nuolat bendraujame su draugais ir jų vis daugėja (mums to reikia!). Tačiau žmogus nėra tobulas ir mes tiesiog fiziškai negalime turėti tiek daug draugų. Be to, netgi mūsų turimų aktyvių socialinių ryšių skaičius yra ribotas – moksliškai toks limitas vadinamas „Danbaro skaičiumi“. Primatų atveju jis koreliuoja su smegenų pusrutulių neokortekso išsivystymo lygiu. Remiantis įvairiais šaltiniais, pas žmogų, kaip pas labiausiai išsivysčiusį šio būrio atstovą, šis rodiklis yra nuo 150 iki 300. (Kalbame ne apie pilnaverčius, o greičiau apie „potencialius“ draugus).
Kodėl suaugę dažnai skundžiasi – jei ne vienatve, tai stipriu socialinių ryšiu stygiumi?
Taip nutinka todėl, kad seni draugai pamažu prarandami, o ieškoti naujų mes nemokame. Su pirmais viskas daugmaž aišku: niekas nesitęsia amžinai. Mes kraustomės, o kaimynai ir tautiečiai lieka. Arba įsidarbiname naujoje vietoje ir nustojame bendrauti su kolegomis. Keičiasi mūsų įsitikinimai ir požiūris į gyvenimą, tiesa, ne tik mūsų, bet ir visų pažįstamų ir toli gražu ne visada ta pačia kryptimi. Kažkas sukuria šeimą, neišvengiamai nustumdamas draugus į antrą planą, o kažkas iš visų jėgų kopia karjeros laiptais.
Draugystės grožis slypi tame, kad ji yra savanoriška: mes patys to norime ir nejaučiame jokios atsakomybės prieš kitus.
Su darbu ir šeima viskas kitaip, todėl iš dviejų pasirinkimų: skubiai pabaigti ruošti prezentaciją ar susitikti su draugais – dauguma pasirinks pirmą. Mes vis rečiau bendraujame su šiais žmonėmis, palaipsniui jie pereina į pažįstamų gretas, o tada kviesdami juos pasivaikščioti arba į kavinę jaučiame gėdą.
Tokia kaita – visiškai normalus procesas, anksčiau mes taip pat nuolat netekdavome draugų, bet ilgai neliūdėjome – jų vietas greitai užimdavo kiti. Suaugusiųjų pasaulyje viskas kitaip. Vaikystėje ir paauglystėje lengva susidraugauti, nes turime daug sąlyčio taškų: mokomės toje pačioje klasėje, skaitome tas pačias knygas, žiūrime tuos pačius filmus, leidžiame laiką su ta pačia kompanija. Augdami mes vis mažiau laiko leidžiame su nepažįstamais žmonėmis, nes neberandame bendrų interesų. Jungdamiesi prie socialinių tinklų, komentarų gausoje tegauname palaikymo ir kokybiškos draugystės iliuziją. Palaipsniui mums pradeda atrodyti, kad turime daug „friendų“, su kuriais galima gerai praleisti laiką, tačiau tyrimai rodo, kad šį skaičių reikia dalinti iš dviejų: tikrų draugų, kurie jaučia mums tuos pačius jausmus, kaip ir mes jiems, yra gerokai mažiau negu tiesiog paprastų pašnekovų.
Deja, norint palaikyti stiprius realius ryšius, mums trūksta „išorinio“ aktyvumo: darbo dienomis skęstame darbuose ir buityje, o savaitgalius norisi leisti su tais, ką jau gerai pažįsti – senais draugais arba šeima. Sulaukus 30-ies, bendravimo kokybė tampa svarbesnė už kiekybę.
Sociologai apskaičiavo, kad, norint paversti nepažįstamą žmogų savo bičiuliu, reikia maždaug 50 nepertraukiamo pokalbio valandų, o tam, kad jis taptų artimu draugu – visų 200 valandų.
Atrodo, kad tai visai nedaug, tačiau, anot to paties tyrimo rezultatų, vidutinis amerikietis praleidžia vos 41 minutę kalbėdamas su žmonėmis.
Ką daryti, jeigu jau jaučiate bendravimo trūkumą?
Atsakymas akivaizdus: kovoti su dviem aukščiau paminėtomis tendencijomis. Žinoma, tai nėra paprasta, tačiau rezultatas vertas pastangų. Stenkitės dažniau bendrauti su savo draugais, domėkitės naujienomis. Sveikas egoizmas taip pat nepakenks: santykiai neretai nutrūksta dėl to, kad kiekvienas mandagiai galvoja, kad draugas neturi laiko ir nereikia jo blaškyti tuščiais plepalais. Ir vis dėl to priminkite apie save, renkite vakarėlius ir draugai jums tikrai padėkos. Naudokitės bet kokia proga persimesti keliais žodžiais socialiniuose tinkluose. Tik darykite tai protingai: ne visi „friendai“ yra jūsų tikrieji draugai, bet maždaug keturis draugus ten tikrai galėsite surasti.
Paprašykite savo draugų pakviesti jų draugus ir bičiulius į bendrą susitikimą, kad turėtumėte galimybę užmegzti naujus ryšius. Pabandykite parašyti tiems, su kuriais draugystė jau nutrūko. Svarbiausia nesidrovėti, blogiausiu atveju jūs tiesiog negausite atsakymo (ir jūs nieko neprarasite!), o geriausiu – pasimėgausite šiltu nostalgišku vakaru.
Jeigu tarpininkai nepadėjo – padėkite sau patys. Prisiminkite, kas jums patinka (arba ką jau seniai norėjote išbandyti), tokiu būdu susirasdami bendraminčių. Daugybė užsiėmimų yra susiję su bendravimu (kalbų kursai, tapyba, sportas), tad net jeigu geriausių draugų būrys nepasipildys naujais nariais, bent jau būsite praplėtę savo pašnekovų ratą ir pasitreniravę užmegzti kontaktą su nepažįstamais – anksčiau ar vėliau šis įgūdis jums tikrai pravers.
Be abejo, draugų ir bendravimo reikia ne tik jums. Ir galima tiesiog laukti, kol kas nors žengs pirmą žingsnį, tačiau tai yra bloga strategija. Bendraukite, draugaukite ir susipažinkite su kitais tik dėl pačių savęs! Lai kas antras pokalbis iš pradžių būna nepatogus, o senus draugus reikės per prievartą temptis į barą – gera, palaikanti draugystė yra kaip tik tas atvejis, kai dėl rezultato vertą pakovoti.
