Dr. Laurynas Jukna ir studentas Kristupas Vėta. T. Kazakevičiaus/VU nuotr.
Geografija dažnai skamba romantiškai – nepažinti kraštai, tolimi horizontai, egzotiškos valstybės. Tačiau ką iš tiesų veikia šios specialybės atstovai ir kaip atrodo jų kelionės, kurias pamatyti pavyksta ne kiekvienam? Nuotolinius palydovinius tyrimus atliekantis Vilniaus universiteto (VU) Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytojas dr. Laurynas Jukna ir trečiakursis geografijos studentas Kristupas Vėta vienbalsiai sako, kad geografų darbas, mokslas ir laisvalaikis vienas nuo kito neatsiejami: „Kur kitur gali ir dirbti, gauti pinigų, ir šitaip kaifuoti…“
Su dr. L. Jukna ir studentu K. Vėta susitikome Geomokslų institute, apverstame kabinete, kuriame su kolegomis dirba dėstytojas. Abudu nuolat juda: tarp mokslų ir darbų dar begalė planų. Geografija dažnai asocijuojasi su kelionėmis, tad mažai kam žinoma, ką iš tiesų veikia šios specialybės atstovai. Nuo įvairių aplinkosauginių veiklų, teritorijų planavimo iki darbo su erdviniais skaitmeniniais duomenimis – geografinių žinių pritaikymo spektras yra daug platesnis, negu išmokstame mokykloje. Tačiau K. Vėta ir dr. L. Jukna tik patvirtina stereotipą apie keliones: nuolatiniai nuotykiai – neatsiejama geografų kasdienybės dalis.
K. Vėta ir dr. L. Jukna susibičiuliavo praktikos Šiaulių rajone Balsiuose metu. Tai – tik viena iš nedaugelio stotelių, kuriose jie apsilanko kaip geografijos specialybės atstovai. K. Vėta ką tik grįžo iš Latvijos – jau studijuodamas jis įsidarbino „Trenkture“, su kuriuo daug keliauja po gamtą, kuria naujus žygių maršrutus ir padeda organizuoti masinius žygius. Dr. L. Jukna juokiasi, kad čia joks ne „Trenkturas“, o pravalturas: „Pas mane Kristupas rašo pranešimą. Tiksliau, turėtų rašyti, bet vis būna kur nors miškuose.“
Dr. L. Juknos studentai dažniausiai dirba su nuotoliniais – palydoviniais tyrimais. Jis šypsosi: „Parašys, parašys jis tą pranešimą“, esą dar turi laiko iki birželio.
K. Vėta juokiasi: „Darbe niekas jau nebetiki, nes kas tik pradeda dirbti, studijas susistabdo.“
Paklaustas, ar darbas netrukdo studijoms (o gal studijos – darbui?), K. Vėta juokiasi, bet galiausiai atsako rimtai – studijos ir darbas vienas kitą papildo.
Dr. Laurynas Jukna ir studentas Kristupas Vėta. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
„Visada važinėdavau į gamtą pas močiutes į kaimus, su tėvais daug keliaudavom po Lietuvą, kai buvau mažesnis. Viskas taip susidėjo, kad ir studijuoju geografiją, ir dirbu su žygiais. Privačius žygius pradėjau vesti dar 2020-aisiais, bet pandemija tam šiek tiek patrukdė. O dabar tai, ką išmokstu, pritaikau per žygius, pavyzdžiui, papasakoju daug gamtinės, geomorfologinės informacijos.“
Dr. L. Juknos tempas panašus: dieną prieš sutartą fotosesiją jis jau iš pajūrio skambino pranešti, kad tenka ją atšaukti – taip jau atsitiko, kad išpuolė tobulas oras plaukti į Baltijos jūrą atlikti savo tyrimų. Jis su grupe mokslininkų tiria jūros priekrantės sėklių, povandeninės jūros priekrantės dalies pokyčius ir ten vykstančius procesus. Priekrantė – tai seklioji jūros pakrantės dalis, esanti toje vietoje, kur gožta bangos. Šie tyrimai labai svarbūs norint suprasti, kas darosi jūros krante ir kokie pokyčiai laukia mūsų paplūdimių.
Paklaustas, ar darbas netrukdo studijoms (o gal studijos – darbui?), K. Vėta juokiasi, bet galiausiai atsako rimtai – studijos ir darbas vienas kitą papildo.
„Scenarijus vyksta taip: sėdi, dirbi, turi krūvą visokių veiklų. Tada tau paskambina, sako: žiūrėk, du modeliai rodo, kad ryt vėjas sukasi iš rytų. Jeigu rodo trys modeliai – bus nuostabu, galėsim plaukt. Taip ir išeina, kad po pietų jau sėdi mašinoj ir išvažiuoji. Ir plauki. Visi galvoja, kad jūra – tai romantika. Šalta toj jūroj! Krataisi valty kokias 8 val., perpučia vėjas, užsipainioji į žvejų tinklus. Vandens temperatūra kokie 3 laipsniai. Nuo kranto plaukiam apie 1 km, turim savo taškus, kur reikia atlikti matavimus. Nuo Nidos iki pat Smiltynės plauki palei krantą ir pagal koordinates žinai, kiek plaukti – mūsų riba yra maždaug 8 m gylio, t. y. apie 1–1,5 km nuo kranto. Tai vien suplaukioti iki vieno mums reikalingo taško ir atgal trunka valandą, o tokių taškų turim 17“, – apie savo komandos tyrimus pasakoja dr. L. Jukna.
„Būna dar ir taip, kad ir variklis plaukiant nusprogsta. Pavyzdžiui, ko nors nesužiūrėjai, baigėsi kuras ir pan. Atrodo, kas čia tokio kilometrą parirkluot atgal, bet srovė Baltijos jūroj nėra menka – iki kranto dar grėbi kokią valandą pusantros. Tada jau sušyli“, – juokiasi mokslininkas.
Dr. Laurynas Jukna ir studentas Kristupas Vėta. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
Dr. L. Jukną ir K. Vėtą sieja ne tik geografo specialybė. Dauguma geografų atitinka savo stereotipą – nuolat keliauja ir nenustygsta vietoje. Vis dėlto stipriausios bičiulystės pirmiausia užsimezga praktikų metu – per jas studentai ir dėstytojai mėnesiui išvyksta į gamtą, kur ne tik tyrinėja, mokosi, braižo žemėlapius, bet ir kartu gyvena.
„Kasmet į praktikas važiuodavom į skirtingas vietas. Šiemet, pavyzdžiui, važiuosim į Puvočius. Visada važiuojam toliau nuo Vilniaus – išsinuomojam kokią mokyklėlę ir ten gyvenam. Pernai buvom Balsiuose, netoli Šiaulių, ir šalia vyko vaikų stovykla. Aplink sukosi 300–400 vaikų, o mes turėjom tik vieną namelį – tokį alytnamį, kokie buvo anksčiau statomi. Vaikai ten aplink žaidžia tinklinį, krepšinį, vyksta diskotekos, tai dar ir prižiūrėtojais pabuvom, ir iš lanko su jais pašaudėm“, – pasakoja dr. L. Jukna.
„Būna dar ir taip, kad ir variklis plaukiant nusprogsta. Pavyzdžiui, ko nors nesužiūrėjai, baigėsi kuras ir pan. Atrodo, kas čia tokio kilometrą parirkluot atgal, bet srovė Baltijos jūroj nėra menka – iki kranto dar grėbi kokią valandą pusantros. Tada jau sušyli“, – juokiasi mokslininkas.
K. Vėta antrina: „Mano ir darbas dabar panašus. Kai rengiam masinius žygius, tai ir vietines pramogas išbandom. Karjeruose, kuriuose lankėmės praktikos metu, vasarą turėjom „Trenkturo“ žygį. Dirbdami važinėjom karjero laiptais su mašinom, galėjom ten žymėti trasas. Važiuojam, žiūrim, ten tokių duobučių daug. Sakom, gal reik vis dėlto pakeisti trasą. Paskui kitą dieną pamatėm, kad tą vietą apskritai sprogdina! Toks ir darbas: dalis darbo – paišai maršrutą, kita dalis – tikrini. Tai aš, būna, apeinu kokį maršrutą, atsisėdu kur prie upės ar ežeriuko ir braižau – tai tokia mano darbo vieta. Dabar buvom Latvijoj, tai vieną naktį nakvojom ant Gaujos upės skardžio. Kur kitur gali ir dirbti, gauti pinigų, ir šitaip kaifuoti…“
Dr. L. Jukna replikuoja: „Dar jeigu mokytumeis…“
Anot dr. L. Juknos, tokia „laukinė“ praktika yra tik II kurse: „Paskui žmonės ima žygiuoti link civilizacijos – galima rinktis miestų arba kaimo teritorijas, atlikti sociogeografinius tyrimus. Su grupioku tokią praktiką kažkada atlikom Šnipiškėse – dar neaišku, ar tais laikais tai buvo miesto, ar kaimo praktika. Senasis Šanchajus dar nebuvo sudegęs. Būdavo, tai rėkia kažkas, tai praeinant kas nors pro langą išpila kokį kibirą skysčio tau po kojom. Bet apskritai man nelabai įdomu socialiniai dalykai, mano dalykas yra gamta, aš ją tyrinėju daugiau per palydovus ir nuotolinius tyrimus.“
K. Vėta antrina: „Aš pats per gamtą – į žmones: kai dirbu, pavažinėju, braižau maršrutus, tai žmonės daug visko papasakoja, išgirsti labai daug istorijų.“
Tiek dr. L. Jukna, tiek K. Vėta sutinka, kad geografija – labai plati sritis, apimanti tiek gamtą, tiek socialinius reiškinius, kultūrą. Tačiau tikriausiai visus be išimties geografus sieja kelionės.
Dr. Laurynas Jukna ir studentas Kristupas Vėta. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
„Mes turim tokį Jaunųjų geografų klubą, kuris yra labai aktyvus. Aš ir pats buvau jo narys, jam kokie 40 metų. Ir visi visada keliaudavo, arba užsienio geografai atvyksta pas mus. Kartais ir nuo noro priklauso, ką jame veiksi. Studijų laikais labai gerų veiklų susigalvojom: buvom įkalbinę tokį dėstytoją Šilagalį, kuris vesdavo tolimąsias praktikas, kad nuvežtų mus į Fanus. Fanai yra viena iš nedidelių Himalajų atšakų Tadžikijoj. Ir važiavom. Paskui užsukom į Uzbekistaną, prasimalėm ten beveik mėnesį“, – pasakoja dr. L. Jukna.
„Aš pats per gamtą – į žmones: kai dirbu, pavažinėju, braižau maršrutus, tai žmonės daug visko papasakoja, išgirsti labai daug istorijų“, – teigia K. Vėta.
„Esam turėję praktiką Kabeliuose – prie pat Baltarusijos sienos. Tais metais gyvenom nabašnikų namuose. Jie vadinami parapijų namais, bet nemeluokim – ten tiesiog patraukėm stalą, ant kurio guldo karstą, ir įsikūrėm. Šeimininkai sakė, kad jei kas mirs, pusdieniui reikės trumpam išsikraustyti. Bet viskas labai patiko, niekas nesiskundė. Vieną dieną ten ėjom į mišką ir su studentais radom dėžę cigarečių – paslėptą kontrabandą.
Pirma studentai galvojo, kiek čia už jas išeitų pinigų, o galiausiai pasielgė labai pilietiškai – pakvietė pasieniečius. Pasienio užkardos vadas mumis labai didžiavosi ir po kelių dienų su kinologais, kitų specialybių pasieniečiais padarė mums demonstraciją, kaip jie ten gyvena ir dirba. Liepė studentams slėptis miške, kad juos rastų, rodė, kaip ieško žmonių, daiktų, kaip gaudo kontrabandininkus, pravedė slaptais takais. Tam miške mes su savo mokslais kapstėmės visą mėnesį, tai pasieniečiai išvis labai džiaugėsi – daug judesio miške, tai niekas neveža ir kontrabandos“, – įspūdžiais dalijasi dr. L. Jukna.
K. Vėta taip pat juokiasi: „Buvo, kažkas ėmė skųstis, kad namelyje, kuriame gyvenom, laša pro stogą. Nors mums žadėjo, kad viskas bus nauja ir tvarkinga. Tai prižiūrėtojas atėjo, tiesiog patraukė lovą ir pastatė kibirą.“
Anot pašnekovų, tokios patirtys tik praturtina – su kiekviena išvyka ne tik gilini profesines žinias, bet ir pamatai, kaip gyvena žmonės regionuose, daug ką išbandai. O svarbiausia – esi tokios pačios „laukinės“ bendruomenės narys, kuri, nepaisydama nepatogumų, visuomet yra pasiruošusi dar vienam iššūkiui.
Siekdamas pabrėžti dėstytojo (-os) ir studento (-ės) santykio kūrimo ir drąsos klausti svarbą, VU pristato meninį projektą – virtualią parodą, įgyvendinamą su fotografu, dokumentinės ir portretinės fotografijos atstovu Tadu Kazakevičiumi. Parodoje – taip pat ir dr. L. Juknos bei K. Vėtos portretų serija, atskleidžianti nuoširdų ir atidų jų santykį.
