Įsivaizduokite, kad esate valdančios partijos lyderis ir jums teko nelengva užduotis – įteisinti tos pačios lyties šeimas. Tam reikia įtikinti bent pusę Seimo narių, žinant, kad jų likimus už poros metų spręs rinkėjai… Situaciją komplikuoja tai, kad pagal apklausas tik 14 proc. pritaria ir net 73,8 proc. Lietuvos gyventojų nepritaria partnerystei, kuri vienos lyties poroms suteiktų šeimos statusą. Ką tokioje situacijoje darysite? Kai laikas spaudžia, turbūt paimsite kokį seną partnerystės projekto variantą, pakeisite pavadinimą į, pavyzdžiui, Civilinės sąjungos įstatymas, padarysite kosmetinius pataisymus tekste ir…. apsimesite, kad nesiekiate įteisinti vienos lyties šeimų, kad jūsų teikiamas įstatymo projektas yra visai ne partnerystė.
Kad būtų įtikinama, teks suvaidinti politinį spektaklį. Blefo meistras T.V.Raskevičius turėtų po tokiu įstatymu išdidžiai nepasirašyti. Todėl Civilinės sąjungos įstatymą pristatinėtų ne jis – atkakliausias LGBT teisių aktyvistas Seime – o grupė pasimetusių ir akivaizdžiai temoje nesiorientuojančių parlamentarų. Jie perskaitytų porą įstatymo straipsnių, o toliau kalbėtų „iš bendro išsilavinimo“. Lyg susitarę visi tvirtintų, kad tai kompromisų kompromisas, radikalus kompromisas – nieko panašaus į santuoką, šeimą ar pernai atmestą partnerystę. Tik finansinių, sveikatos informacijos susižinojimo ir pan. praktinių problemų sprendimas.
Laisvės partija turėtų apsimesti, kad yra labai nepatenkinta (nes jų iniciatyvoms visuomenė alergiška), bet be abejo už jį balsuos (o kaip kitaip priimti).
Spektaklio režisieriaus nežinome, afišų nebuvo, bet vaidinimas tęsiasi. Galima tik paploti, kaip sėkmingai pavyko apgauti didelę dalį gyventojų ir net Seimo narių. O po aplodismentų atsakykime keletą klausimų.
Tai kodėl netiko Bendro gyvenimo susitarimo projektas?
Visi tie praktiniai aspektai, apie kuriuos dabar kalba civilinės sąjungos iniciatoriai, dar prieš kelis metus buvo sudėti į projektą, kuris Seime jau praėjo pateikimo stadiją. Jei išties norima sureguliuoti kartu gyvenančių žmonių santykius, kodėl tai nepadaryta anksčiau?
Atsakymas čia paprastas – nes Bendro gyvenimo susitarimas neimplikuoja šeimos santykių. Jis tinka ne tik poroms, bet visiems kartu gyvenantiems žmonėms, todėl nėra saistomas monogamijos principo ar pririštas prie santuokos teisinio reguliavimo. Susitarimas dėl bendro gyvenimo numatytas CK Jungtinės veiklos, o ne Šeimos knygoje – kaip ir tinka šeimos nekuriantiems tiesiniams santykiams.
Kodėl įteisinus civilinę sąjungą būtų suteiktas teisinis šeimos statusas vienos lyties poroms?
Siūlomas Civilinės sąjungos įstatymas ir vėl yra santuoką imituojanti partnerystė, tik kitu pavadinimu. Didžioji dalis projekto arba kopijuoja CK Šeimos knygos nuostatas, arba duoda nuorodas į jas. Pagal projektą civilinės sąjungos sudarymo ir negaliojimo sąlygos – tokios pat kaip santuokos.
Galima vardinti skirtumus ir panašumus, bet esmė ta, kad civilinė sąjunga pastatytų tos pačios lyties poras ant šeimos „teisinių bėgių“, o toliau būtų jau ne politikų, bet teisininkų reikalas nuvažiuoti jais iki galo – iki skirtingų šeimų lygybės su vienodomis teisėmis ir iš to sekančiomis pasekmėmis.
Be abejo, prieš balsavimus būtų savižudybė pasakyti, kad vienos lyties partneriai įgys teisę į pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Tačiau jau skubama tą tyliai padaryti. Nors įstatymo pavadinimą sumanyta pakeisti, Civilinės sąjungos projekte „sąjungininkai“ vis tiek vadinami partneriais. Ir lyg netyčia paraleliai Seimas pritaria Pagalbinio apvaisinimo projektui, kuriame sąvoka „sugyventiniai“ pakeičiama į „partneriai“…
Kur tokio reguliavimo problema?
Problema ne tai, kad civilinė sąjunga įteisins tos pačios lyties porų gyvenimą kartu. Jis ir taip teisėtas – kas nori, gali taip gyventi. Tai yra tų žmonių reikalas, jų privatus gyvenimas, į kurį nevalia kištis, smerkti ar nurodinėti, kad jie turėtų gyventi kitaip.
Problema ir ne tai, kad projektas leistų registruoti tarpusavio ryšį, išspręstų gyvenant kartu kylančias praktines problemas. Tą galima ir reikia padaryti, tačiau tam užtektų Susitarimo dėl bendro gyvenimo projekto.
Civilinės sąjungos (partnerystės) problema yra ta, kad teisiškai ji bus šeima. Tai reiškia, kad bus pakeista šeimos samprata teisėje – iš tos, kurios esmė yra nukreipta į gyvybės pratęsimą ir iš jo kylančius prigimtinius ryšius (LRK 38 str. vyro ir moters santuoka, tėvystė, motinystė, vaikystė), į tokią, kurios esmė grįsta romantiniais, seksualiniais ir pan. emociniais ryšiais. O kodėl pastaruosius valstybė turėtų laikyti visuomenės pagrindu?
Klasikinis kontrargumentas – juk neprivaloma turėti vaikų, būna nevaisingų šeimų. Atsakymas – iš to, kad valstybė pripažįsta išskirtinę vyro ir moters sąjungos svarbą dėl prigimtinės potencijos joje gimti vaikams, neseka, kad sutuoktiniai privalo juos gimdyti. Kaip nusipirkę ir užregistravę automobilį neprivalome juo važinėti. Tačiau ir greitkeliu lekiantis, ir riedantis žvyrkeliu, ir stovintis garaže ar autoservise automobilis yra laikomi automobiliu. Tai, kad būna sugedusių ar nevažinėjamų automobilių, nereiškia, kad važiavimas nėra automobilio paskirtis. Tai taip pat nereiškia, kad suoliukus ir sofas irgi turime pradėti laikyti automobiliais, nes ant jų irgi galime sėdėti (kaip ir automobiliuose). Tai skirtingi, skirtingos paskirties dalykai, nors tiesa, kad turi ir tam tikrų panašumų.
Nusimato dvi žalingos šeimos sampratos pokyčio pasekmės:
1. Vaikai neteks jiems svarbiausios teisės – teisės į tėtį ir mamą, nes anksčiau ar vėliau valstybė privalės užtikrinti „tėvystės lygybę“ skirtingose šeimose (įvaikinimas, pagalbinis apvaisinimas, surogacija);
2. Visi Lietuvos žmonės neteks teisės viešai laikytis iki šiol galiojančios šeimos sampratos ir atitinkamai auklėti savo vaikus, nes per lytinį švietimą (rengimą šeimai), neapykantos kalbos normas ir pan. bus diegiama naujoji samprata.
Ir nebūkime (ar neapsimesime) pernelyg naiviais, kadgi santuoka vis tiek išskirtinė. Visose valstybėse, kuriose buvo įteisinta tos pačios lyties civilinė sąjunga ar partnerystė (išskyrus Pietų Afrikos Respubliką), maždaug per 8 metus buvo įteisinta ir tos pačios lyties santuoka.
Spektaklis sau, su savais ir saviems?
Šeimos dieną praleidau namuose su šeima. Nedalyvavau nei viename iš „šventinių“ mitingų. Tačiau vakare paskaitinėjus reportažus iš vykusių renginių, kažkaip suspaudė širdį… Kai valdžia pati sau per savo influencerius Katedros aikštėje pasidaro mitingą už partnerystę, o partnerystei nepritariantys renkasi kažkokiame rajone, kažkokioje privačioje teritorijoje (į kurią net negali suvažiuoti dėl spūsčių viename keliuke), nebelieka abejonių, kad panaudojant valstybines galias naujoji pasaulėžiūra bus be skrupulų peršama visuomenei visais įmanomais būdais.
Taip, kaip nepaisant visuomenės valios, apgaule ir politinėmis manipuliacijomis siekiama įteisinti vienos lyties šeimas.
Galite nejuokauti apie homofobiją ar pan. Man nesvarbu, kokia yra asmens seksualinė orientacija – tai neturi reikšmės draugystei, bendriems darbams, tarpusavio palaikymui, pagalbai… Mūsų šeimoje vaikai mato, kad su visais stengiamės elgtis pagarbiai ir visi mūsų namuose priimami šiltai.
Man svarbu, kad valstybė neverstų mūsų ir mūsų vaikų laikyti melo tiesa: neva kuriant šeimą lytis neturi reikšmės; neva vaikams nėra skirtumo, ar jie auga su dviem mamomis, ar su savo tėčiu ir mama; neva vaikų prigimtinės teisės gali būti ignoruojamos dėl suaugusių interesų…
Vyro ir moters bei jų vaikų šeima iš prigimties yra kitokia nei tos pačios lyties pora. Neteisinga jas įstatymais suvienodinti, vienodai remti ir skatinti.
Per metus žymiai išaugęs Lietuvos gyventojų nepritarimas partnerystei rodo, kad politiniai spektakliai visuomenei jau nusibodo. Nustokime vaidinti ir pradėkime kalbėti atvirai, ko siekiame ir kokios bus to pasekmės
Kristina Zamarytė-Sakavičienė, teisininkė, Laisvos visuomenės instituto valdybos narė
Šaltinis: Nyksciai
