Aš gyvenu su mintimi, kad kiekvieną minutę gyvenimas gali pasikeisti į gerą. Man taip paprasčiau gyventi. Aš visada laukiu gerų naujienų. Pritraukiu jas. O jeigu atsitinka kažkas blogo, aš galvoju: taigi, ši blogybė – laiptelis link gero. Būtent matydama kontrastą su „blogai“ aš ypatinga vertinu ateinantį „gerai“.
Kuris visai šalia.
Labai noriu šia mintimi užkrėsti aplinkinius.
Štai dabar užsukau į parduotuvę.
Eilėje prieš mane stovi moteris su dukra. Mergaitei maždaug 5 metai.
– Mama, gal aš galiu iškrauti produktus ant kasos linijos? – klausia ji.
Labai nori padėti.
Mama nervinasi, galbūt kažkur skuba, galbūt tiesiog neišsimiegojo.
– Gerai, tik greičiau… – išsiblaškiusi atsako ji dukrai.
Mergaitė su užsidegimu pradeda krauti produktus ant linijos. Skuba. Mama patikėjo tokį darbą! Reikia pateisinti lūkesčius!!! Ir staiga…
Sorų kruopų pakelis krenta ant grindų ir suplyšta. Kruopos beveik neišsibarstė, bet pakuotė praplėšta. Mergaitė sustingo iš siaubo. Ką ji padarė!
– Na štai, – atsidūsta mama. – Taip ir maniau! Tik patikėk! Kreivarankė! Ko nesiimtum… Dabar reikia paimti naują pakelį sorų!
Mergaitė tyliai verkia. Ji daugiau nenori nieko krauti. Ji nesugeba. Kreivarankė. Taip sakė mama.
– Duokit čia, juk beveik neišsibarstė, aš jums sudėsiu į celofaninį maišelį ir pasiimsit, juk jūs suplėšėt! – sako kasininkė.
– Mes nesuplėšėm, mes pametėm. Jis pats suplyšo. Man reikalinga pilna sorų pakuotė! – suirzusi sako mama.
Ji pati iškrovė likusius produktus ant linijos. Ir, sukėlusi visos eilės nepasitenkinimą, išėjo paimti naują sorų pakelį.
– Duokite maišelį, – prašau kasininkės, imu celofaninį maišelį ir prašau sustingusios mergaitės. – Prašau padėk man surinkti kruopas.
Ji atsitupia ir mes kartu renkame kruopas į celofaninį maišėlį, kol grįžusi mergaitės mama atsiskaitinėja už prekes.
– Ką dabar daryti su šiomis soromis? Kuriuos išbarstė jūsų dukra?
Mama pasiruošė ginčytis.
– Pas jūs visada tokios situacijos yra įskaičiuojamos į kainą. Ką jūs man pasakojate! Galėčiau visą alkoholį išdaužyti ir neprivalau už tai mokėti! O čia – soros!
– O kas už jas turi mokėti? Aš? – supyksta kasininkė.
Žmonės, sustokit! Kam taip pyktis lygioje vietoje? Nagi, kam didinti vienas kito susierzinimą?
– Aš nupirksiu šias kruopas, – sakau aš. – Su sąlyga, kad jūsų dukra padės man iškrauti prekes ant linijos. Ji puikiai tai daro. O man skauda ranką.
Mergaitės mama susiduria su mano ryžtingu žvilgsniu.
Ir, lyg atsipeikėjusi, sako:
– Taip, brangioji, padėk tetai… Jai skauda ranką.
Taip, kad mergaitė nematytų, aš visiškai sveika ranka iškeliu nykštį. Mergaitė tarsi atgyja. Pradeda atsargiai krauti mano produktus ant linijos. Stengiasi. Žvilgčioja į mamą.
– Kokia pagalbininkė auga! – garsiai sakau jos mamai, kad mergaitė girdėtų.
– Taip. Ne tas žodis!!! Ji ir grindis moka plauti. Ir skalbimo mašiną įjungti!
– Nieko sau! Tikra nuotaka! – priduria mums vyrukas, stovintis už mūsų eilėje.
– Ir koldūnus aš tau padėjau lipdyti, – primena susigėdijus mergaitė.
– Oooo, koldūnai, juk tai ne vaikas, o stebuklas! Štai užaugs – neatsigins vaikinų. Aš jau šiandien vesčiau jūsų dukrą, bet esu vedęs jau dvidešimt keturis metus. Jeigu ne žmona…
Visi eilėje juokias. Tuo pačiu produktai jau sukrauti ant linijos.
Aš greitai sudedu juos į maišus.
Kartu su mergaite ir jos mama mes išeiname iš parduotuvės.
– Brangioji, ar tu kada nors buvai Venecijoje? — klausiu aš.
– Kur?
– Venecijoje.
– Ne. Aš buvau Kryme..
– Žinai, aš irgi kol kas nebuvau. Bet skaičiau, kad ten yra aikštė, kurioje labai daug paukščių. Jie beveik rankiniai. Tupia žmonėms ant pečių. Ir ant galvos. Ir žmonės su jais fotografuojasi. Įsivaizduoji?
– Geras!
– Ar norėtum čia ir dabar atsidurti Venecijoje?
– Čia? Dabar? – nustebo Lida.
– Taip! – aš ištraukiu celofaninį maišelį su sorų kruopomis. Čia ir dabar.
Mes nueiname nuo parduotuvės, susirandame erdvesnę vietelę, kur niekas niekam netrukdo ir aš pasakau:
– Lida, tu labai nuobodžiai pametei kruopas. Jos net neišsibarstė. Numesk taip, kad BAM!!! Kad viskas išsibarstytų.
Lida atsisuka į mamą. Ta jau viską suprato, šypsosi ir linksi.
Lida paima iš manęs maišelį su kruopomis.
– Tiesiai ant žemės???
– Tiesiai ant žemės!!!
Lida džiaugsmingai meta kruopas ant žemės, jos išsibarsto ryškiu fejerverku ir tuoj pat…
Pajuodavo dangus!!! Kaip rašoma pasakose!!!
Nuo stogų, laidų, lyg iš niekur, didžiulis alkanų balandžių pulkas staiga piketuoja prie iš džiaugsmo klykiančios Lidos kojų.
– Mama, mama! Žiūrėk kiek jų daug!!! Mama, mama! Jie lesia kruopas!!!
Mama, mama, mes Venecijoje!!!
Mes su mama juokiamės.
– Nuostabu. Ačiū jums. Man šiandien buvo tokia bloga diena… – sako Lidos mama.
– Bloga diena kiekvieną minutę gali pavirsti gera. Bet koks rajonas kiekvieną minutę gali pavirsti Venecija.
– Taip, aš jau supratau, – juokiasi mama. – Šis jau pavirto…
Ji priglaudė prie savęs šokinėjančią Lidą.
– Niekam neleisiu skriausti savo dukrytės, – sako ji.
O mergaitė ploja rankomis…
Štai ir viskas, čia manęs nebereikia.
Išbarstytų sorų, alkanų balandžių ir laimingų mergaičių fėja skrenda toliau. Atminkite, prašau: kiekvieną minutę viskas gali pasikeisti į gerą. Arba palaukite… Arba… pakeiskite patys…
