Kūčių Vakarienei Tinka Ir Silkė, Ir Kalmarai

„Vakarų ekspreso“ kalbinti žinomi klaipėdiečiai teigė, kad nors ir labai vertina senovinius Kūčių patiekalus, tačiau greta jų nevengia ir egzotiškų jūrų gėrybių. Ikikrikščioniška tradicija Kone visi žinome, kad tradiciškai Kūčių vakarą ant šienu pabarstyto stalo klojama balta staltiesė ir dedama 12 patiekalų, kurie simbolizuoja metų mėnesius. Kūčių vakarienės išskirtinumas yra tas, kad nevalgoma mėsa, kiaušiniai, pienas. Nuo seniausių laikų svarbiausiu ritualiniu patiekalu laikoma kūčia, sumaišyta iš virtų grūdų, džiovintų vaisių ir medaus, šiandien ant Kūčių stalo retai kada pasitaiko. Ją pakeitė kalėdaičiai, simbolizuojantys Kristaus gimimo dieną. Susiliejus senajai Saulėgrįžos ir krikščioniškai Kalėdų šventei, ant Kūčių stalo atsirado ir žuvis, silkė. Anksčiau gi būdavo valgomi tik 9 ritualiniai patiekalai, kurie simbolizavo senovinę devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Tai buvo riešutai, grybai, uogos, žmogaus užauginti vaisiai ir daržovės. Aguonų pienu pagardinti kūčiukai, iškepti iš miltų, mielių, vandens ir trupučio cukraus, taip pat archajiškas patiekalas, kuris skiriamas ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems, kurie, tikima, taip pat dalyvauja Kūčių vakarienėje. Lėkštė saldumynų Pasak humanitarinių mokslų daktarės etnologės Kristinos Blockytės-Naujokės, prieškariu Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nuo Didžiosios, nebuvo tradicijos Kūčių vakarą valgyti dvylika patiekalų ir laikytis pasninko. Evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstantieji prieš Kalėdas visada papjaudavo kiaulę ir prigamindavo Kūčioms iš jos visokių patiekalų: šaltienos, vyniotinių ir t. t.. „Lietuvininkai neskyrė jokios ypatingos reikšmės Kūčių vakarienės laikui. Artimiausi giminės susirinkdavo prie eglutės, kalėdines giesmes pagiedodavo, pavalgydavo, kavos atsigerdavo. Ant lietuvininkų stalo nebuvo kalėdaičių. Vienose šeimose vakarienė buvo pradedama ragaujant avižinį kisielių, kitose – sriuba, silke ar kūčiukais su aguonpieniu. Kokios nors valgių sekos nebebuvo paisoma, nesvarbu ir valgių skaičius. Svarbu vakarienę užbaigti saldžiais patiekalais ir kava. Visiems Kūčių vakarienės dalyviams būdavo įteikiama saldumynų lėkštė, prikrauta sausainių, saldainių, riešutų, obuoliukų. Šis skanėstų rinkinys Mažojoje Lietuvoje vadintas vokiškai „Bunte Teller“, kas reiškia „marga lėkštė“. Įdomu, kad kai kuriose šeimose Kūčių vakarą buvo galima valgyti visus patiekalus, tačiau pirmą Kalėdų dieną tebuvo galima valgyti tik pyragus ir kavą. Tilžės apylinkėse visus šventvakarius nuo Kūčių iki sausio 6 d. buvo valgomi garuose virti maži ruginių miltų kepaliukai. Prosenoviškas patiekalas buvo barščiai su grybais, mėsa. Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse šiuo laikotarpiu gamindavo patiekalą iš rainų žirnių su mėsos padažu”, – pasakojo etnologė. Silkė su salierais Prieš Kūčias kalbinti klaipėdiečiai teigė, kad laikosi lietuviškų tradicijų ir neįsivaizduoja šventinio stalo be kūčiukų, silkės, grybų… Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė apgailestavo, kad jau nebeturi artimųjų, su kuriais sėstų prie Kūčių stalo, tad šį vakarą kalėdaitį valgys su taip pat vieniša drauge. „Nors mūsų kompanija maža, tačiau tradicinę Kūčių vakarienę visada gaminu pati. Apskritai aš labai mėgstu gaminti ir valgyti, nepripažįstu sumuštinių ir pusfabrikačių. Šiais metais tris vakarus kepiau sausainius pagal belgišką receptą ir visus kolegas jais apdovanojau“, – pasigyrė rankų darbo dovanėlėmis pašnekovė. Kaip ir dera Jūrų muziejaus vadovei, kaip svarbiausią Kūčių patiekalą O. Žalienė išskyrė žuvis, ypač silkę. SILKĖ. Olgos Žalienės firminis Kūčių patiekalas yra silkė su daržovėmis ir grybais. „Mano firminis patiekalas yra silkė su daržovėmis ir grybais. Perku natūralią sūdytą silkę su galva, jokių filė. Pati ją išdarinėju ir sumaišau su lengvai apkeptomis morkomis, svogūnu ir salieru. Naudoju saliero gumbą. Ir dar pridedu grybų, būtinai baravykų. Naudoju šaldytus arba džiovintus. Pastariesiems teikiu pirmenybę“, – sakė pašnekovė. Pasak O. Žalienės, silkė su daržovėmis ir grybais yra tradicinis Kūčių patiekalas, kurį ji paveldėjo iš savo šeimos, tačiau modifikavo pridėdama salierų. „Pirmą kartą salierus su silke pabandžiau prieš 10-15 metų ir taip patiko, kad visada juos dedu“, – sakė pašnekovė. Kalėdoms O. Žalienė sakė tradiciškai gaminanti jaučio liežuvį, kepanti žąsį arba antį, įdarytą obuoliais. Lietuvos jūrų muziejaus vadovė prisipažino, kad mėgsta virtuvėje ir eksperimentuoti. „Šiais metais eksperimentuosiu ne prieš Kūčias, o prieš Naujuosius. Ketinu pagaminti spanguolių putėsius pagal Beatos receptą. Dar visada kepu varškės pyragą. Na, ir dar eklerus, nes jie man labai gerai pavyksta ir visi draugai jų pageidauja“, – sakė O. Žalienė. Kalmarų salotos Lietuvos teatro ir muzikos akademijos dėstytoją, dainininką, grupės „Studija“ įkūrėją Stepą Janušką prieš šventes užklupome besirūpinantį, kad stebuklingą naktį ateitų Kalėdų Senelis ir atneštų įdomių, originalių dovanėlių. „Paskutinės dienos prieš šventes man yra proga susipažinti su Klaipėdos prekybos vietomis, kuriose paprastai labai retai kada lankausi“, – atviravo žinomas dainininkas, per šventes laukiantis artimųjų būrelio. „Praėjusiais metais Kalėdas sutikome tik dviese su žmona. O šiemet tikimės švęsti kartu su sūnumi, sūnėnu, su mama. Bus gal 10 žmonių“, – skaičiavo S. Januška. Ant šio pašnekovo Kūčių stalo tradicinis patiekalas yra kalmarų salotos. MĖGSTA KALMARUS. Dainininkas Stepas Januška neįsivaizduoja Kūčių stalo be kalmarų salotų. „Gaminti jas labai paprasta. Išverdame kalmarus. Smulkiai supjaustome ir sumaišome su svogūnu ir majonezu, pagardiname druska ir pipirais. Labai skanu ir neįprasta. Jeigu ne per Kūčias, tai į šias salotas dar galima dėti virtų kiaušinių“, – atskleidė savo receptą S. Januška. Dainininkas pasakojo, kad tokių kalmarų salotų kažkada, dar sovietmečiu, paragavo restorane, labai patiko ir ėmė patys gaminti. „Kas keisčiausia, jos visiems patinka, nepaisant amžiaus“, – pažymėjo dainininkas. Taip pat su majonezu ir su morkomis S. Januška gamina ir silkę. Tai dar vienas būtinas jo Kūčių patiekalas. Duona – gardžiausias desertas Nedideliame, tik šeimos narių rate Kūčias švenčianti Irena Greičiūnienė teigė taip pat visą šventinę vakarienę pati gaminanti. „Laikausi tradicijų, nieko “nemandravoju„. Ant mūsų stalo pirmiausia gula kalėdaičiai, kūčiukai, aguonų pienas, žinoma, silkė pataluose, bulvės, kastinis, grybai, žuvis. Vienintelis netradicinis patiekalas – virtinukai su krevetėmis, kuriuos perku parduotuvėje “Šiaurės jūra”, – sakė I. Greičiūnienė. Pašnekovė sakė, kad 12 patiekalų ant Kūčių stalo kai skaičiuoja, tai sumuoja viską, net duoną. „Duoną taip pat pati kepu. Ir ne tik per Kūčias, o nuolatos. Man pačiai ši duona su sviestu yra gardžiausias desertas“, – sakė klaipėdietė ir pasidalijo savo duonos receptu. GAMINA PATI. Irena Greičiūnienė net duoną Kūčioms kepa pati. Naminei duonai I. Greičiūnienė naudoja 1 kg kvietinių miltų, 1 šaukštą druskos, 5 šaukštus cukraus, 3 šaukštus raugo, po stiklinę kviečių sėlenų, linų sėmenų, avižų dribsnių, saulėgrąžų ir moliūgų sėklų, 1 litrą šilto vandens. „Visus produktus sumaišau ir palieku 8 valandoms. Po to tešlą dedu į kepimo popieriumi išklotą skardą ir į šaltą orkaitę. Palaipsniui ji įkaista, duoną kepu 1 val. 15 min. Po to orkaitę atidarau ir palieku dar 15 min. iškeptą duoną ilsėtis. Tik tada išimu iš orkaitės ir palieku per naktį. Tik kitą dieną ją galima raikyti ir visus vaišinti, sveikatos ir ramybės linkėti. O ko daugiau reikia? Jei esame sveiki ir gyvi – esame tokie laimingi…“ – pokalbį užbaigė I. Greičiūnienė. Kūčių valgiai Kūčia – gaminama iš javų (kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir kt.), sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčia buvo skirta prosenių vėlėms vaišinti. Pirmus kąsnius ir gurkšnius visada paaukodavo vėlėms bei derliaus dievybėms. Kūčia vaišintos ir bitės. Avižinis kisielius – aukotas dievams bei gamtos stichijoms, juo vaišintos vėlės. Verdant kisielių būdavo griebiamasi burtų. Maltiniai – gaminti iš apšutintų ir sumaltų avižinių miltų tešlos. Juos vėliau pakeitė plokščiai ir kukuliai (šližikai, arba kūčiukai). Apvalūs ragaišiai ir kt. simbolizavo sugrįžtančią Saulę. Barščiai su grybais Mėsa – seniau ji taip pat būdavo valgoma per Kūčias, tačiau, katalikų religijos veikiama, ilgainiui išnyko nuo Kūčių stalo. Žuvis pakeitė mėsą. Ypač mėgta lydeka – vaisingumo simbolis. Grucės košė – miežinių kruopų košė, valgyta su aguonų pienu. Valgių simbolika Pagrindiniai Kūčių valgiai turi ir simbolinę prasmę. Dauguma jų kilę iš biblinių siužetų ir senosios liaudies pasaulėjautos. Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį. Todėl kai kur po paplotėlio valgomas obuolys. Žirneliai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras. Todėl kai kas po paplotėlio valgo žirnius. Žirniai taip pat vadinti Marijos ar žmonių ašaromis. Juos valgydavo, kad kitais metais nebūtų ašarų. Kviečiai – skalsos simbolis. Valgomi, kad visus metus būtų duonos ir kad javai laukuose derėtų. Kviečiai nuo Kristaus laikų buvusi kasdienė žmonių duona. Kristus sakęs: „Dalinkitės kviečio grūdu, valgykit“. Dar kviečiai siejami su legenda, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašęs parodyti, ką ten turi, ji atskleidusi: užuot pamatę kūdikėlį, kareiviai pamatė kviečius. Grūdų mišinys – žirniai, pupos, kviečiai, avižos, simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Būtinai reikia jų valgyti, kad kitais metais javai derėtų. Per Kūčias valgomi miežiai ir kviečiai todėl, kad Adomas ir Ieva, išvaryti iš Rojaus, nusitrynę akuotus, valgė miežius. Juozapas ir Marija, eidami užsirašyti, nešėsi greit negendančio maisto – žirnių, pupų ir kviečių. Medus – šviesos ir sveikatos simbolis. Kūčiukai – tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuojanti agapę – meilės vakarienę. Jie simbolizuoja ir duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti. Žuvis ir silkė yra pasninko valgis, primenantis apaštalus, kurie buvo žvejai, primena ir Dievo stebuklą prie Samareto – Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos. Žuvies galva simbolizuoja Kristaus kankinimo įrankius. Spanguolės, tikima, apsaugo nuo priešų, kad nesugautų ir nesutrintų. Duona ir pyragas yra stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.