Balandžio 8-ąją minima Tarptautinė romų diena, skirta romų kultūrai ir problemų, su kuriomis susiduria šios tautos žmonės, žinomumui didinti. Prie to prisideda ir įvairios organizacijų iniciatyvos. Pokyčiai visuomenėje stebimi, tačiau jiems reikia laiko. Kol kas romai vis dar išlieka viena labiausiai diskriminuojamų Lietuvos visuomenės grupių.
Lietuvoje gyvena apie 2000 romų. Tačiau „MediaForChange” 2023 m. atliktas tyrimas parodė, kad net 68 proc. Lietuvos gyventojų neturi tiesioginio kontakto su romais, todėl jų požiūris dažnai remiasi stereotipais.
Kiek anksčiau, 2021 m. Etninių tyrimų instituto atlikta apklausa parodė, kad didelė dalis žmonių vengia romų ir nenori su jais dirbti ar gyventi šalia. Paklausti, su kuo iš išvardytų žmonių grupių nenorėtų gyventi kaimynystėje, didžioji dalis apklaustųjų (58 proc.) nurodė romus.
Daugiausiai apklaustųjų – net 60 proc. – tvirtino, kad išnuomoti savo būsto nenorėtų būtent romams. Su romais vienoje darbovietėje nenorėtų dirbti 37 proc. Net 54 proc. apklaustųjų teigė manantys, kad per pastaruosius 5 metus jų požiūris į romus pablogėjo ir tik 15 proc. – kad pagerėjo.
Keliautoja ir žurnalistė Ligita Juknevičiūtė sako, kad dažniausiai žmonių baimės ir neigiamos nuostatos kyla iš mūsų pačių. Ji įsitikinusi – ką spinduliuojame, ką skleidžiame, tą ir patys pritraukiame.
– Daug keliaujate. Ar Jums yra tekę susidurti su stereotipais, kilusiais dėl tautinio pagrindo?
– Gyvendama Graikijoje tikrai nebuvau susidūrusi su kokiais nors išankstiniais nusistatymais dėl tautybės, neteko girdėti, kad kažkas sakytų, jok lietuviai yra vienokie ar kitokie. Priešingai, lietuviai Graikijoje labai mylimi, vertinami kaip kultūringi, tvarkingi žmonės. Čia mus supa labai draugiški ir geranoriški žmones. Iš graikų viso to mokausi.
Nors iš lietuvių apie graikus esu girdėjusi nuostatų, esą jie tinginiai. Bet manau, kad tai kyla tiesiog iš nežinojimo. Šiauriečiai, atvykę į pietietiškas šalis, nesupranta ten įsivyravusio gyvenimo būdo.
Vidurdienį kavinėje pavėsyje sėdintys žmonės jiems atrodo tinginiai. Bet čia klimatas diktuoja tam tikrą gyvenimo būdą, kuris yra visai kitoks nei Lietuvoje. Visą laiką čia gyvendama susidūriau tik su labai darbščiais ir atsakingais žmonėmis.
Manau, kad jokia tauta nėra geresnė už kitą ir ji neapsprendžia, ar žmogus yra geras, ar blogas. Visi esame drėbti iš to paties molio ir visur yra visokių žmonių.
– Lietuvoje antrus metus vyksta socialinė kampanija, skirta visuomenės nuostatų apie romus keitimui su žinute „Pažink, kad nereikėtų bijoti“. Koks Jūsų pačios santykis su romais?
– Man labai pasisekė, jog kai išgyvenau sudėtingą savo gyvenimo etapą ir mano pačios šeima griuvo, susipažinau su Radži. Tuomet dirbau vienoje laidoje ir gimė idėja surasti Radži senelį Charkove. Išvykau į Charkovą aplankyti Radžio tėvo kalėjime.
Jis papasakojo, kur galėtume pradėti paieškas. Sukontaktavau su Charkovo savivaldybe, sužinojau, kad ten iš tiesų gyvena romų šeima su tokia pavarde. Mes ru Radžiu išsiruošėme ir jo gimtadienio išvakarėse, o per jo gimtadienį atskridome, pasiėmėme taksi, išvažiavome ieškoti jo senelio, ir radome. Tai buvo berods 2008 m.
Iš savivaldybės buvau gavusi informaciją, kad jų namas buvo degęs, tad tikėjomės, kad rasime skurdžiai gyvenančius žmones, kurie galbūt net maisto neturi. Bet radome tikrus rūmus.
Tas susitikimas buvo tokia laimė tiek mums, tiek Radži seneliui. Ir tokiu būdu patekau į romų bendruomenę, kurioje buvo nuo skurdžiausių iki labiausiai pasiturinčių žmonių. Ten buvo ir rašytojų, ir dainininkų, ir inteligentų.
Ši kelionė buvo kupina dainų, šokių, neapsakomų emocijų. Tai buvo nuostabi, įdomi, stebuklinga ir labai graži patirtis. Tuo juoduoju mano gyvenimo etapu tai man buvo kaip fakelas, nušvietęs man visą dangų ir parodęs vertybes: meilė, draugiškumas, artumas.
Taip užsimezgė labai graži draugystė ir mes dar nemažai bendravome ir vėliau.
– Kaip manote, iš kur kyla neigiami stereotipai ar nusistatymai?
– Turbūt iš gyvenimo. Pasaulyje yra įvairių žmonių. Kiekvienas esame atėję su skirtingais likimais ir gauname skirtingas pamokas. Suprantu, kad yra visokių patirčių ir istorijų.
Žinau apie skaudulius Lietuvoje, romų yra ir Graikijoje ir tikrai būna visokių situacijų. Ir nereikia to neigti, tai nėra tik stereotipai. Bet kiekvienoje tautoje yra visokių žmonių.
Aš tikiu, kad mes sulaukiame to, ką spinduliuojame ir patys kuriame savo aplinką. Todėl visada sakau – kurkime patys gražų gyvenimą, o jeigu kažkas ne taip pasisuko, tai greičiausiai ne veltui mus aplankiusi pamoka. Todėl aš teigiamai vertinu iniciatyvas pažinti, kalbėti apie teigiamus, gražius pavyzdžius ir daugiau skleisti žinių apie juos.
Lietuvoje bendrai šiuo metu ir taip yra jaučiamas didžiulis susipriešinimas. Esu tai pajutusi ir asmeniškai. Romai yra labai tikintys žmonės, kiek talentingų, gabių žmonių yra jų tarpe.
Suprantu, kad negalime imti ir perauklėti visuomenės. Kaip ir neturime romų paversti lietuviais, versti atsisakyti savo kultūros ar tradicijų. Bet gal pirmiausi bent nenustumkime jų todėl, kad turime neigiamų patirčių ar girdėjome negražių kalbų. Tautybė neturėtų užklijuoti žmogui etiketės.
