Pirmoji jos knyga apie žoleles „Ir ateis ta diena“ jau išleista pakartotinai. Giedrė – ir romano „Ilja. Paliesti dievą“ autorė.
Nuo straipsnelių – prie knygų
Licencijuota fitoterapeutė Giedrė, prieš dešimt metų su vyru Linu Gerduvėnuose įkūrusi žolelių ūkį „Viršūnėlės ir šaknelės“, mielai savo sodyboje priima grupeles smalsuolių, norinčių daugiau sužinoti apie vaistažoles ir jų poveikį, jų įsigyti, pasimėgauti gamtos teikiama ramybe ir pagurkšnoti žolininkės paruoštų arbatų.
Čia mėgsta lankytis ne tik gargždiškiai, bet ir aplinkinių, ir tolimesnių rajonų gyventojai, kuriuos jau seniai pasiekė garsas apie gerduvėniškių žolelių ūkį ir jo smagius šeimininkus.
Gryname ore kelias valandas praleidę lankytojai ne tik susipažįsta su daugeliu vaistažolių, augančių pievose, prie namų, bet išgirsta ir įvairiausių istorijų, kurias su humoru pasakoja Giedrė sodria žemaitiška kalba. Tokios pat vaizdingos ir jos knygos apie žoleles.
Rašyti apie žoleles G. Bružienė pradėjo prieš dešimtmetį. Daug straipsnelių apie kurią nors vaistažolę, nuo trumpo pristatymo ar recepto, pasiekė ir „Bangos“ skaitytojus puslapiuose apie sveikatą.
„Vėliau plėtėsi, augo tekstas, vis daugiau ieškojau informacijos, o kad nebūtų sausa, juk reikia įterpti pasakojimą, nutikimą, išgirstą iš kokio senolio lūpų, o kartais tiesiog savo ar vyro išgalvotą ar nutiktą.
Taip ir išaugo platesni apsakymai“, – kaip subrendo knyga „Ir ateis ta diena“, kurioje pasakojimai apie 44 augalus ir vieną grybą, prisiminė Giedrė.
Šios knygos tiražą jau teko kartoti, nes skaitytojai prašė knygų – kas išgirdęs gerų atsiliepimų, kas jau nusipirkęs sau anksčiau dabar norįs padovanoti žolynus mėgstančiai mamai ar draugei.
„Knygų pristatymuose, renginiuose vis girdėjau raginimų nesustoti rašyti, tęsti – juk augalų turime daugybę, apie kiekvieną norisi pagiriamąjį pasakojimą parašyti.
Antroji knyga apie žoleles „Kai tu nieko nedirbsi“ išėjo po penkerių metų, bet straipsnelių rašymas per tą laiką nebuvo nutrūkęs – visus tuos penkerius metus ir rašiau vis prisėsdama“, – pasakojo žolininkė ir prisipažino, kad dėl dar aukštesnių reikalavimų, keliamų sau, antrąją knygą rašyti, ko gero, buvo sudėtingiau.
G. Bružienės, žolininkės, pasakojimų meistrės, žemaičių kalbos puoselėtojos, gerbėjai turbūt nori sužinoti, ar tikėtis dar vienos knygos. „Vyras prikaupė jau nemenką mūsuose augančių ar auginamų augalų nuotraukų kolekciją, kiekvienas augalėlis šaukiasi teksto, tad nebėra kaip sustoti.
Be dar vienos knygos pasakojimų ciklas Ir ateis ta diena, kai tu nieko nedirbsi, ir eisi rinkt augalų nebūtų užbaigtas“, – prisipažino Giedrė.
Mokytis visą gyvenimą
„Televizijos laidoje apie šviesaus atminimo habilituotą biologijos mokslų daktarę, vaistininkę, žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę vaistininkas Tauras Mekas pasakojo, kad žolininkas negali būti nuskaręs, nes kaip pasirūpins kitais, jei savimi nepasirūpina.
Tačiau negali būti ir per daug puošnus, nešioti auksinių grandinėlių, nes atrodys, kad daug uždirba. Negali būti ir per daug linksmas: jei žmogus skundžiasi, kad jam skauda, negi juokausi, bet negali būti ir per daug liūdnas“, – nuotaikingai pasakojo G. Bružienė.
Juokai – juokais, bet svarbiausia – žolininkas turi mokytis visą gyvenimą. Kelias nuo nežinojimo iki išmanymo, pasak Giedrės, panašus į kreivę: „Iš pradžių būna „aš nieko nežinau“, paskui staiga kreivė šauna į viršų – „aš viską žinau ir visas ligas galiu išgydyti“. Toks žolininkas yra pavojingas.
Jei jis pradeda mokytis, kreivė leidžiasi žemyn ir vėl pasiekia tašką „aš nieko nežinau“, bet jei toliau mokosi, pasitikėjimas savimi grįžta, žinių daugėja ir toks žolininkas pavojaus jau nebekelia.“
Daug žinių apie žolininkystę sukaupusi, Aplinkos ministerijos išduotą fitoterapeuto licenciją turinti ir šiuo metu alternatyviosios medicinos mokslus Klaipėdos universitete kremtanti Giedrė tikrai pavojaus sergančiam žmogui nekelia, atvirkščiai, jos patarimai, žolelės ir tepalai gali padėti.
Ir lapai, ir šaknys
Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje pristatydama neseniai išleistą savo knygą „Kai tu nieko nedirbsi“ apie 26 augalus ir 1 grybą, Giedrė šmaikštavo, kad tepalą sąnariams, jei jie skauda, gali išsivirti kiekvienas, turguje nusipirkęs paršelį: „Švėkšnoje būna, kainuoja, berods, šimtas keliasdešimt eurų, o važiuoti reikia 4 valandą ryte, kad gautumėt. Po pusės metų auginimo ekologiškais pašarais turėsite taukų tepalui.
Į juos įdėję pasirinktų žolelių, keturias valandas kaitinkite, bet ne virkite. Palikite pasistovėti per naktį, o ryte vėl pakaitinkite ir išpilstykite. Visa virtuvė taukina, užtat šuo – laimingas.“
Kažin ar kas važiuos paršelio į Švėkšną, bet prisirinkti augalėlių savo reikmėms netoli keliaudami iš namų tikrai gali daugelis. Giedrė siūlo pasisodinti gelsvės, kuri ne tik vaistas, bet ir prieskonis: „Vaistinė gelsvė gerai tulžį varo, vartojama esant kojų pabrinkimams, gerina virškinimą, o kaip prieskonis labai tinka žuvienei.“
Gelsvė 7 ir daugiau metų auga toje pačioje vietoje ir gali stiebtis į aukštį net 2 metrus. Šaknys turi mėsos skonį, taigi tiks ir vegetarams.
Visiems gerai žinomas valgomasis krienas naudingas ir dėl lapų, kuriuos, nuplikius verdančiu vandeniu, galima dėti ant skaudančių sąnarių, ir dėl šaknų. Šaukštais sutarkuotų šaknų valgyti nereikėtų, nes dirgina skrandį, todėl netinka, jei skrandyje yra opų.
Valgomasis krienas gerina kraujotaką, naikina organizme parazitus, yra vienas iš vitamino C šaltinių ir turi kitų reikalingų medžiagų. Krienas esąs imbiero atitikmuo.
„O senoms širdelėms puikiai tiks kepti obuoliai orkaitėje, užtepti krienais – stiprina širdį.
Krienai tinka ir galvos odai įtrinti, kad mažiau slinktų plaukai. Dar geriau su bičių žiedadulkėmis sumaišyti, įmasažuoti į galvos odą ir kuo ilgiau palaikyti, jei įmanoma, bent kelias dienas“, – naudingąsias krieno, auginamo daugelyje sodybų, savybes vardijo žolininkė.
Nepamiršti atsargumo
Kitas vertingas augalas – paprastoji sukatžolė. Paskutiniuose moksliniuose straipsniuose apie sukatžolę G. Bružienė skaičiusi, kad ji išgydo karvių mastitą, gali padėti įveikti Laimo ligą ir net erkinį encefalitą, bet netinka tiems, kurių žemas kraujo spaudimas, o kitiems širdininkams – nepamainoma žolelė, kurios užpilai ar tinktūros lašai veikia apie 8 val., o štai valerijonų šaknų preparatai trumpalaikiai – tik apie 2 val.
Kol dilgėlių lapų apačios violetinės, kol jos neperaugusios, reikėtų rinkti jas ir maišyti į kokteilius, kad išvarytų pavasarinį nupiepimą. Pasak žolininkės, jau laikas rinkti ir valgyti garšvas, su kuriomis kovoja sodininkai ir daržininkai.
Ar žinojote, kad vienas augalas, jei leisite jam žydėti, subrandins 2 800 sėklų?
Paprastoji garšva turi daug naudingų medžiagų, jų galima dėti į žaliuosius kokteilius, salotas, tačiau nereikia pamiršti, kad kumarinai, viena iš garšvose esančių medžiagų, skystina kraują.
„Mes garšvų tiek nesuvalgysime, kad kraują suskystintų taip, jog galą gautume, bet taip gali nutikti triušiams, jei daug garšvų šersite“, – perspėjo Giedrė.
Garšvos vartojamos esant podagrai, sėdimojo nervo uždegimui, sergant reumatu. Kai garšvos išsausėja, nebereikėtų vartoti.
Lietuvoje auganti didžioji ugniažolė turi nuskausminamųjų savybių, yra aguonos giminaitė. „Ugniažolės sulčių galima pateplioti ant akių vokų, jei skauda akys, akių ligos puola. Galima susitrinti viso augalo antžeminę dalį, praskiesti vandeniu, kad nenudegintų.
Ugniažolė – puikus vaistas ir nuo nagų grybelio. Prisirinkę ugniažolės, vieną dalį užpilkite actu, antrą – 40 laipsnių degtine.
Išlaikę keletą savaičių nukoškite ir sumaišę abi užpiltines tepliokite grybelio pažeistus nagus. Kai kada tokios ištraukos padeda panaikinti papilomas.
Onkologiniams ligoniams kai kurie gydytojai leidžia gerti ugniažolių užpilą, bet tai daryti reikia atsargiai ir būtinai pasitarus su išmanančiu gydytoju“, – nepamiršti atsargumo ragino žolininkė.
Kas nepažįsta šalpusnių, kurie kelia geltonas galveles net pakelėse? Giedrė pasistengė apginti šį gana anksti pražystantį augalėlį, kuris tinka nuo visokių kosulių: „Kurį laiką buvo skelbiama, kad šalpusnių žiedų arbata gali pažeisti kepenis.
Nauji tyrimai rodo, kad tai nėra tiesa. Saugiausia, jei nuskintus žiedelius palaikysite metus, per tą laiką netinkamos medžiagos nugaruos.
Tada jau galima šalpusnius maišyti su kitomis žolelėmis nuo kosulio ir gerti arbatą.“ O geriausia ir saugiausia esą vasarą arbatai rinkti ir džiovinti šalpusnių lapus.
Kad gyventume 114 metų…
Kas ieško jaunystės eliksyro, kas stebuklingo vaisto nuo visų ligų, o kas nori sužinoti ilgaamžiškumo receptą. Nors šiuo metu po Minijos atkalnes, miškus krepšiais nešini šliaužioja ne grybautojai, o išgarbinto meškinio česnako rinkėjai, Giedrė sako, kad jo pakanka prisivalgyti dabar, kol jis auga, atgauti jėgas ir žiemai atsargų nėra ko kaupti. „Tiek pat vertingas yra mūsų įprastasis česnakas.
Ar norite gyventi 114 metų? Jei taip nusprendėte, susitrinkite 200 g česnakų skiltelių, užpilkite 200 ml 96 laipsnių spiritu.
Palaikykite savaitę papurtydami, nukoškite ir pradėkite gerti nuo vieno lašo pusryčiams, du – per pietus, tris – vakarieniaudami.
Kitą dieną per pusryčius gerkit keturis lašus, per pietus – penkis, vakarienei – šešis, ir taip iki 25 lašų, tuomet grįžkite mažindami po vieną lašą tol, kol baigsis pasigaminta tinktūra.
Tai labai senas receptas“, – žolininkė perspėjo, kad pakartoti tokį kraujagyslių valymą galima tik kas 5 metus.
Tie, kurie atidžiai Giedrės klausėsi, sode turėtų pasisodinti vaistinį šalaviją ir kvėpuoti jo skleidžiamais fitoncidais, o jei nori ne tik nuo melancholijos apsiginti, tegul šviežią šalavijo lapelį įsideda į batą – be baimės net kalnus perlips.
Visiems pavasario sulaukusiems pravers žolininkės palinkėjimas: „Jei esi birbalinė musė, visur mėšlyną matai, o jei bitelė – visos pievos tau žydi. Tad nebūkim birbalinės musės, tegul visos pievos mums žydi.“
