„Tęsiame praėjusiais metais užgimusią idėją pavasarį pasitikti Žiemos sodą praturtinus kuo gausiau žydinčių augalų. Pernai išbandėme nemažai svogūninių gėlių.
Kai kurios, tarkim, margutės, nepasiteisino, todėl šiemet jų ir nebesodinome. Ne itin šiltame Žiemos sode tinka ir narcizai – auga labai greitai, greitai ir nužydi, tad tenka juos keisti.
Priežiūros, kad neišvirstų žiedai, reikalauja ir hiacintai, tačiau jų nesinorėtų atsisakyti – labai jau gražios jų spalvos“, – vieną kitą grožio puoselėjimo Žiemos sode niuansą apibūdino J. Tertelienė, akcentuodama, kad peržydėjusios svogūninės gėlės praėjusiais metais buvo perkeltos į Dvaro parko gėlynus, taip pat ketinama daryti ir šiemet.
Be narcizų, žydrių, svaiginantį aromatą skleidžiančių hiacintų, Žiemos sode šiuo metu žydi ciklamenai, savo žydėjimą dovanojantys visą mėnesį ir ilgiau, svyrantys ir paprastieji cimbidžiai, kuriuos po žydėjimo sodo prižiūrėtojos puoselėja toliau, kol jie vėl pražįsta.
„Ypač pasiteisino kalijos – jos tikrai ilgai žydi, sudaro gražias kompozicijas. Tačiau mums nepavyksta jų išsaugoti.
Gal, jeigu turėtume atskiras patalpas augalų „reanimacijai“, mums pavyktų išsaugoti ar net padauginti ne tik kalijas“, – pasvarstė Gamtos skyriaus vedėja, pasidžiaugusi sodo prižiūrėtojų iniciatyva sukurti ir prie natūralios gamtos priartinti epifitinių augalų ekspoziciją – imituojant natūralias gamtos sąlygas į šakotą medį moterys įkėlė fryzijų, tilandsijų, guzmanijų, kedeninių tilandsijų.
Mat kitame pasaulio gale jos žydi būtent pavasarį, o augančios tarp medžių šakų jos augalui nekenkia, naudoja medžius kaip atramą, tik gerai palijus sukaupia didelį svorį.
O Žiemos sode sukurta epifitinių augalų ekspozicija J. Tertelienei padeda per ekskursijas – muziejaus lankytojams lengviau įsivaizduoti, kaip epifitai auga natūraliomis sąlygomis.
Bromelinių šeimos augalai – guzmanijos, echmėjos ir pan. – žydi gana ilgai, iki 4 mėnesių. Po žydėjimo nunykus motininiam augalui, užauga „vaikų“, kuriuos vėlgi įmanoma pražydinti. Maždaug 3–4 mėn. žydi ir ktenantės, tačiau dabar – ne žydėjimo sezonas, tačiau kai kurios jų yra iškėlusios žiedus.
Šio sezono naujiena – liepsnojanti lelija, arba glorioza. „Labai kaprizinga ponia, reikalaujanti ne mažiau kaip 6 val. šviesos, antraip numes lapus ar parodys kitokius kaprizus. Indijoje šio augalo sultimis tepdavo strėlių, nukreiptų į priešą, antgalius.
Nuodingas visas augalas, bet – žiedai gražūs“, – rodydama į liepsną panašų žiedą, augalą apibūdino J. Tertelienė.
Gloriozą, kaip ir kitus augalus, muziejui parūpino UAB „Dendrėja“, su išmanymu parenkanti žydinčias gėles per aukcionus.
Žydinčių augalų kompozicijas skirtingomis spalvomis ypač pagyvina ciklamenai, kurių žydėjimo laikas – ne trumpiau kaip mėnuo. Sodui pagyvinti specialiai buvo nupirkta ir azalijų.
Be specialiai pasodintų augalų, žiedus kelia ir Žiemos sodo senbuviai: retai kur matoma pūkūnė, arba rūko gėlė, nekelianti didelių pretenzijų, amariliai, neskatinta pražydo kordilina – žiedas nelabai ryškus, tačiau įdomus pažiūrėti.
Gamtos skyriaus vedėjos pastebėjimu, pražydęs Žiemos sodas pritraukė gerokai daugiau lankytojų, ypač jų užplūdo per Kovo 11-ąją. Pilnos ekskursantų grupės susidaro ir per šeštadieniais 12 ir 14 val. J. Tertelienės vedamas ekskursijas.
„Matyti, kad žmonės pasiilgę žalumos ir spalvų. Man gražūs visi augalai, bet, žinant, kad 94 proc. pasaulio augalų yra žydintys, žmogaus akys intuityviai ieško žiedų“, – pasvarstė ji.
Grafų Tiškevičių valdymo laikais pastatytas Žiemos sodas ir dabar garsėja kaip didžiausia žalioji oazė visame Baltijos šalių egione. Visus metus lankytojus priimančiame Žiemos sode nuolat auga per 150 rūšių augalų.