Nuošalyje šių įvykių neliko ir gerai žinomas klaipėdietis, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vakarų Lietuvos tarybos prezidentas, Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentas dr. Vytautas Čepas.
„Vakarų ekspresas“ nusprendė su juo pakalbėti apie prezidentūroje išgirstas mintis ir galimus sporto sistemos gaivinimo metodus.
Gerb. daktare, dar tik įpusėjus Tokijo olimpinėms žaidynėms prognozavote, kad ši olimpiada gali būti nesėkmingiausia Lietuvai per visą istoriją. Nors penkiakovininkė Laura Asadauskaitė, iškovojusi sidabro medalį, nuotaiką šiek tiek pataisė, tačiau slogutis liko. Dabar žiniasklaida tiesiog springsta informacija apie tai, kodėl taip atsitiko ir kas dėl to kaltas. Buvote pakviestas pas prezidentą aptarti olimpiados rezultatų. Apie ką ten kalbėjote, kokia prezidento nuomonė?
Tiesą sakant, rezultatų neaptarinėjome, nes nelabai buvo ką ir aptarti. Prezidentas, beje, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pakvietė pas save sporto federacijų vadovus pakalbėti, kokios bėdos užgriuvo mūsų sportą, ką reikia daryti, kad išliptume iš duobės. Buvo ilgas pusantros valandos pokalbis, kurio metu kiekvienas galėjome išsakyti savo pastebėjimus ir vizijas.
Visi ten buvę galėjo pasisakyti?
Kas galėjo ir norėjo, – pasisakė. Vietoje numatytų 45 minučių susitikimas truko dvigubai ilgiau. Dalyvavo švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, Lietuvos tarptautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, olimpiniai čempionai Laura Asadauskaitė, Seimo narys Virgilijus Alekna ir federacijų vadovai, kurių sportininkai dalyvavo olimpiadoje. Toks nedidelis, kompaktiškas būrys.
Mane, manau, ir daugelį domina, ką kalbėjo prezidentas, kaip jis vertino situaciją?
Įvadinė jo kalba buvo ganėtinai abstrakti, daugiau apie sporto vaidmenį ir vietą valstybės gyvenime. Tiesą sakant, buvau nusivylęs. Tačiau po Seimo nario, ministrės, kelių federacijos vadovų abstrakčių pasisakymų prezidentas netikėtai perėmė iniciatyvą ir tiesiai šviesiai paklausė: kodėl niekas nekalba apie absurdišką reformą, jos iniciatorius, kodėl buvo likviduotas Sporto departamentas, sunaikintas Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC)? Matėsi, kad jis yra gerai informuotas ir žino situaciją. Na, tada ir prasidėjo! Ypač aštriai, nevyniodama žodžių į vatą, rėžė Laura Asadauskaitė, šiuolaikinės penkiakovės, plaukimo, sunkiosios atletikos federacijų vadovai.
Kaip suprantu, visi išsakė savo skaudulius?
Ne tik. Daugiausiai kalbėta apie absurdišką, neaišku kam ir dėl ko padarytą reformą, sugriovusią iki tol ganėtinai gerai veikusią sportininkų ruošimo sistemą ir pavertusią ją visišku chaosu.
Galvoje turite jau minėtą Sporto departamento, LOSC’o panaikinimą?
Dėl departamento kalbėta saikingai, juk ne taip svarbu, kas ir iš kur vadovauja, svarbu, kad protingai ir kvalifikuotai, o dėl LOSC nuomonės sutapo – padaryta nesąmonė!
Anksčiau esame kalbėję, kad federacijos neteko ne tik finansų, bet ir medicininės, fizioterapinės, mokslinės, metodinės pagalbos. Sportininkai ir treneriai į olimpiadą išvyko kaip kokie našlaičiai visuomenininkai.
Reformatoriai teigė, kad federacijos galės samdytis gydytojus, psichologus, fizioterapeutus… Bet iš ko? Be to, ką gali padaryti samdytas gydytojas, neišmanantis sporto šakos specifikos, nepažįstantis sportininko.
Arba psichologas. Jis turi nuolatos būti su sportininkais, žinoti jų ligas, elgesio ypatumus, charakterį, įpročius, krūvius, traumų specifiką. Kitu atveju, taip ir pasakiau prezidentui, jis sportininkui reikalingas kaip ožiui pypkė.
Tai, jūsų nuomone, gal reikėtų grįžti atgal, atkurti LOSC?
Reikėtų, ir visi su tuo sutinka, bet vargu ar įmanoma.
ATVĖRĖ AKIS. Prezidentūroje ypač aštriai, nevyniodama žodžių į vatą, pasisakė Tokijo olimpinių žaidynių vicečempionė Laura Asadauskaitė (nuotraukoje), taip pat šiuolaikinės penkiakovės, plaukimo, sunkiosios atletikos federacijų vadovai. Stasio ŽUMBIO nuotr.
Nejau yra tokios galingos jėgos, neleidžiančios to padaryti?
Tos galingos jėgos dabar garą šiek tiek nuleido, tačiau aktyviai veikia per spaudą, brūžina Seimo, ministerijų koridorius.
Problema ta, kad buvę gydytojai, fizioterapeutai, masažuotojai, psichologai išvaryti iš LOSC rado darbą kitur. Dauguma išėjo į verslą, dirba privačiuose masažo, grožio ir kitokiose nūnai labai paklausiose įstaigose ir gauna kelis kartus didesnį uždarbį nei gaudavo LOSC’e.
Gerai žinau, kad ir ministerija linkusi atstatyti „status quo“, bet mokėti tiek, kiek jie dabar uždirba, neturi galimybių. Net jei raudonus kilimus jiems po kojomis klotum – negrįžtų!
Jūs vis minite kažkokias galingas jėgas, dariusias tas reformas ir dar dabar drumsčiančias vandenį. Gal galėtumėte tiksliau ir aiškiau papasakoti – kas tai?
Jokios paslapties nėra. Sporte, kaip ir visur kitur, ne visi vienminčiai. Yra grupės, grupelės turinčios savų interesų, vizijų, savo tikslų. Tai ypač išryškėjo, kai LTOK prezidente buvo išrinkta Daina Gudzinevičiūtė, nugalėjusi Virgilijų Alekną. Nežinau, kas atsitiko, kas pasikeitė, kodėl didis sportininkas nuėjo į opoziciją, tačiau nuo tada kažkoks keistas, vis besitęsiantis nepasitenkinimo, neigimo, nesusikalbėjimo šleifas lyg neganda nugulė ant viso Lietuvos sporto.
Ta nelemta sporto reforma ir buvo tų nesutarimų, nesusikalbėjimo, lyg ir noro kažką įrodyti rezultatas.
Kelios sporto šakų federacijos (lengvoji atletika, akademinis irklavimas, karatė, biatlonas) įkūrė Sporto federacijų asociaciją, kurios vadovu išrinko pagrindinį tos nelemtos reformos architektą, buvusį Sporto departamento direktorių Edį Urbonavičių, kurį įkurta asociacija delegavo į ministerijos sudarytą darbo grupę… sporto problemoms spręsti. Tik ką griovė – dabar statys! Akivaizdu, kad net po olimpinių nesėkmių karo kirvis neužkastas, kad ir toliau, prisidengus kilniais tikslais, bus siekiama drumsti vandenį.
Bet ar ten, aukštai, esančiųjų nesutarimai yra vienintelė ir pagrindinė problema, trukdanti siekti rezultatų? Juk Lietuvoje yra apie porą tūkstančių trenerių, apie pusę šimto tūkstančių vaikų sportuoja įvairiuose savivaldybių ir privačiuose sporto klubuose. Tai galinga jėga, galinti savarankiškai išspręsti daugelį problemų. Tačiau nežiūrint į nieką nėra sisteminio perėjimo iš vaikų sporto į suaugusiųjų. Galbūt trūksta ryšio tarp federacijų ir savivaldybių, trenerių profsąjunga, jei tokia ir yra – bedantė?Jūs teisus, gal mes ir per daug koncentruojamės į dvaro kivirčus, daug ką ir be to galima padaryti kitaip.
Tačiau koją kiša finansai (giliau panagrinėjus problemą akivaizdu, kad visi tie karai ir yra dėl pinigų arba priėjimo prie jų), menka kontrolė ir bendradarbiavimo, atskaitomybės stoka.
Kartu vyksta ir sunkiai protu suvokiami dalykai, kada neįmanoma suprasti, kaip dirba kai kurios Lietuvoje įsikūrusios ir iš Lietuvos biudžeto gyvenančios institucijos. Galvoje turiu Lietuvos antidopingo agentūrą. Štai panevėžietė Alina Ranceva buvo diskvalifikuota iki gyvos galvos už tai, kad jai laimėjus pasaulio ultratriatlono čempionatą jos kraujyje buvo aptikta draudžiamų preparatų. Sportininkei pavyko įrodyti, kad neuždrausti ir legaliai jos vartoti maisto papildai gamintojo buvo užkrėsti ta draudžiama medžiaga. Lietuvos antidopingo agentūra tarpininkavo, kad sportininkei bausmė būtų sušvelninta. Ir sušvelnino – iki trejų metų.
Analogiška situacija įvyko ir su tituluočiausiu Lietuvos sunkiaatlečiu Aurimu Didžbaliu. Jis taip pat įrodė (per Kelno laboratoriją), kad papildas buvo užkrėstas gamintojo, bet niekas nė piršto nepajudino, kad vienam stipriausių pasaulyje atletų aštuonerių metų bausmė būtų sumažinta.
Kitų šalių antidopingo agentūros sportininkams sutrumpina bausmes, ypač prieš olimpines žaidynes, o pas mus tokio gailestingumo net olimpiniai prizininkai nesulaukia. Aišku, būtina prasižengusius bausti, tokia yra viena iš antidopingo agentūros funkcijų, bet juk niekas nedraudžia retsykiais parodyti ir malonę.
