Titulinis Naujienos Vyriausybės kanclerė: visų mūsų pareiga – gaivinti ir palaikyti bendros tautų kovos už nepriklausomybę ir laisvę tradicijas bei atmintį
Įvertinimas
2023 metai pažymi 160-ąsias 1863–1864 m. sukilimo metines. Šia proga Vinco Kudirkos aikštėje lapkričio 6–30 d. buvo eksponuota paroda, o šiandien Vyriausybės rūmuose vyko jos uždarymo renginys.
„Nors sukilimas prasidėjo nespėjus jam iki galo pasiruošti ir tinkamai apsiginkluoti, o aukštos kovinės dvasios ir neapykantos okupantui vedini sukilėliai pasiekė dalinių pergalių ir laimėjimų, reguliari Rusijos kariuomenė galų gale pasiekė pergalę. Čia galėtumėme surasti analogiją su mūsų laikais ir kruvinu Rusijos karu Ukrainoje. Ukrainai, kaip ir mums tada, pirmiausia reikia ginklų ir mūsų palaikymo – vieni jie pergalės nepasieks. Kaip ir tada po pralaimėto Krymo karo Rusijos kariuomenė turėjo ištisus 7 metus savo kariuomenei modernizuoti, taip ir dabar, įklimpusi Ukrainos gynėjų kraujyje, Rusija modernizuoja savo karines pajėgas ir jau netolimoje ateityje gali grasinti mūsų laisvei. Todėl labai svarbu, kad kaip ir tada sukilėlių – taip ir dabar brolių ukrainiečių kraujas nebūtų pralietas veltui“, – sakė Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė šiandien vykusiame Vyriausybės kanceliarijos su Lietuvos istorijos institutu organizuotame renginyje „1863–1864 m. sukilimo istorija, atmintis ir prasmės šiandienai“.
Vyriausybės kanclerė pastebėjo, kad sovietinės okupacijos metais sukilimas buvo beveik neminimas arba apie jį kalbėta falsifikuojant istorinius faktus, nes tai buvo paskutinis ginkluotas bandymas išsivaduoti iš Rusijos imperijos, drąsių ir patriotiškai nusiteikusių žmonių kova už išsilaisvinimą. „Šios parodos tikslas ir visų mūsų pareiga – gaivinti ir palaikyti bendros tautų kovos už nepriklausomybę ir laisvę tradicijas bei atmintį“, – kalbėjo G. Balčytytė. Ji susirinkusiesiems trumpai priminė po sukilimo Rusijos vykdytas represijas, pradėjusias sklisti laisvės lietuvių tautai ir lygiateisiškumo idėjas, kurios vėliau išaugino Lietuvos laisvės medį, bei dabartinės kartos kaip ir sukilimo vadų bei dalyvių istorinę užduotį – saugoti demokratiją ir laisvę.
Vyriausybės rūmuose susirinkusiems mokslininkams, studentams, lietuvių bei ukrainiečių klasių moksleiviams ir istorijos mėgėjams dr. Zita Medišauskienė skaitė pranešimą „1863–1864 m. sukilimo tikslai ir aplinkybės“.
„Tai buvo paskutinis realus karinis 19 amžiaus bandymas atkurti 18 amžiuje sunaikintą, trijų valstybių pasidalintą Abiejų Tautų Respubliką. Pastangos atkurti buvusią valstybę kartojosi visose buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemėse. 1863–1864 m. sukilėliai įsivaizdavo, kad tai buvo pirmas žingsnis į valstybės atkūrimą“, – savo pranešime teigė dr. Z. Medišauskienė.
Dr. Z. Medišauskienės pranešimas buvo orientuotas į platesnį tarptautinį sukilimo kontekstą ir aplinkybes, kurios buvo to meto Lietuvos įvykių užribyje: aptarta padėtis pietų Europoje, pažymėtas Napoleono vaidmuo buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų kovose už laisvę, Lenkijos indėlis į įvairius sukilimus Europoje ir įvairių tautų bei organizacijų pastangas surengti sukilimą visos Rusijos imperijos mastu.
Sukilimo tema pratęsta kultūros istoriko doc. dr. Aurimo Švedo moderuotoje diskusijoje, kurioje dalyvavo dr. Z. Medišauskienė, dr. Olga Mastianica-Stankevič ir prof. dr. Virgilijus Pugačiauskas. Diskusijos dalyviai dalinosi savo įžvalgomis ir pabrėžė, žvilgsnis į 1863–1864 metų sukilimą padeda geriau suprasti Ukrainos situaciją Rusijos Federacijos karinės agresijos akivaizdoje, taip pat – duoda vertingų pamokų Vidurio Rytų Europos visuomenėms, kaip derėtų spręsti kylančius sudėtingus saugumo iššūkius kryptingai formuojant Vakarų visuomenės viešąją nuomonę, kuri (savo ruožtu) daro įtaką politinio elito daromiems sprendimams. 1863–1864 metų sukilimo patirtys ir prasmės neprarado aktualumo ir XXI a.
Vyriausybės kanclerės Giedrės Balčytytės renginio „1863–1864 m. sukilimo istorija, atmintis ir prasmės šiandienai“ atidarymo kalba
