Mielas, naivus ir gilus vaiko rašinėlis apie močiutę. Vaikai nenustoja stebinti sugebėjimu pastebėti svarbiausius dalykus. Jie žvelgia į pasaulį be išankstinių nuostatų ir akimirksniu sudėlioja teisingus prioritetus:
„Močiutė – tai moteris, neturinti savo vaikų. Jai patinka maži berniukai ir mergaitės, kurie yra kitų žmonių vaikai. Senelis – tai taip pat močiutė, tik vyras. Jis leidžia laiką su berniukais ir jie kalbasi apie žūklę ir kitus dalykus.
Močiutėms nieko nereikia daryti, tik ateiti į svečius. Jos senos, todėl joms negalima bėgioti ir daug šokinėti. Tačiau jos gali nueiti su mumis į mugę ir turi turėti daug pinigų, kad galėtų leisti mums pasisupti ant atrakcionų.
Jeigu jos išeina su mumis pasivaikščioti, tai dažnai sustoja, kad galėtų parodyti įvairius įdomius dalykus, pavyzdžiui, gražius lapus arba vabaliukus. Jos niekada nesako: „Einam greičiau.“ Jos nešioja akinius ir gali išsiimti savo dantis.
Močiutės neprivalo būti labai protingos, užtenka, kad jos atsakytų į tokius klausimus: „Kodėl šunys vejasi kates?“ arba „Kur yra slieko galva?“ Kai jos skaito mums knygas, jos nieko nepraleidžia ir nesako, kad šią pasaką jau skaitėme.
Kiekvienas turi stengtis turėti močiutę, nes ji yra vienintelis suaugęs žmogus, kuris turi laisvo laiko vaikams.“
