Kodėl būtent dabar ukrainietiška liaudies muzika taip įspūdingai sugrįžta? Ką ji atskleidžia apie ukrainiečių tautos kelionę ieškant savasties?
„Oi u luzi“ – daina, tapusi simboliu
Daina „Oi u luzi“ (liet. „Pakilkime“) turi nepaprastą istoriją – ji atsirado XVII amžiuje, kai kazokai sukilo prieš Lenkijos priespaudą Vakarų Ukrainoje. XIX a. ji buvo atgaivinta per Ukrainos nacionalinį atgimimą, o vėliau ją dainavo Ukrainos Sichų šaulių legionas, kovojęs prieš Rusijos kariuomenę per Pirmąjį pasaulinį karą.
2022 m., karo pradžioje, grupės „BoomBox“ lyderis Andrijus Chlyvniukas, vilkėdamas kariuomenės uniformą, stovėjo Kijevo centre ir a cappella atliko šią dainą Sofijos aikštėje. Vaizdo įrašas greitai išplito ir tapo Ukrainos stiprybės simboliu. Andrijus tą pačią savaitę prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Vėliau šią dainą jis atliko kartu su „Pink Floyd“.
Paprasta, bet galinga daina, „Oi u luzi“, tapo ištisų kartų pasipriešinimo balsu – ji keitėsi kartu su istorija, bet išlaikė savo esmę.
I veiksmas. Pradžia
Kai užsimenu apie ukrainietišką liaudies muziką, paprastai sulaukiu vienos iš dviejų reakcijų. Užsieniečiams dažniausiai ji asocijuojasi su „Go_A“ iš „Eurovizijos“ ir jų įspūdingu pasirodymu.
Deja, daugelis jaunų ukrainiečių mano, kad liaudies muzika yra nuobodi, skirta tik vyresniajai kartai ir visiškai nesusijusi su šiuolaikine kultūra. Vis dėlto šis požiūris neatspindi tikrovės – už jo slypi daug gilesnė ir turtingesnė realybė. Šiandien noriu papasakoti tikrąją ukrainietiškos liaudies muzikos istoriją ir kodėl ji vėl tampa tokia populiari.
Ukraina turi daugiausia tradicinių dainų, saugomų UNESCO. Ypač vertingos yra Dnipropetrovsko regiono kazokų dainos – jos įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kaip reikalaujančios skubios apsaugos.
Šio regiono bendruomenės dainuoja apie karo tragedijas ir dalijasi asmeninėmis kazokų patirtimis. Dainų herojai dažniausiai pasakoja apie savo artimuosius – kaip sunku atsisveikinti kiekvieną kartą, kai išvyksta į mūšį, niekada nežinodami, ar sugrįš.
Prieš Sovietų sąjungą egzistavo stipri tradicija perduoti dainų žodžius iš vyresniųjų kartų jaunesnėms. Šios dainos buvo tarsi gyvi istorijos vadovėliai – jose slypėjo išgyvenimai, meilė, netektys, ilgesys ir viltis.
II veiksmas. Kolonijinis spaudimas
Po to atėjo sovietų režimas. Įsivaizduokite imperiją, užimančią žemes, kuriose gyvena tauta su gilia kultūra ir dainomis, šlovinančiomis pasipriešinimą prieš juos.
Ką tokiu atveju daro okupantas? Jis naikina ir perrašo. Būtent taip XX amžiuje sovietų valdžia elgėsi su ukrainietiška tradicija. Sovietų ideologai sukūrė dirbtinę, iškraipytą kultūros versiją – šiandien tai vadinama šarovarščyna. Šis terminas kilęs iš ryškių, plačių raudonų šarovarų (kelnės), kurios niekada nebuvo tikslus istorinės aprangos atspindys.
Kartu buvo suformuotas stereotipas: neva ukrainiečiai – tai paprasti, neišsilavinę valstiečiai iš kaimo, valgantys salo (kiaulienos lašiniai), gerianti horilka (degtinė) ir neturintys jokio ryšio su „didžiąja“ rusų kultūra – baletu, Dostojevskiu ar „paslaptinga rusiška siela“. Ukrainiečiams buvo leista turėti tik vieną kultūros formą – perrašytą išorę.
Istoriniai tautiniai drabužiai – išsiuvinėti marškiniai – buvo pakeisti pseudoaprangomis: raudoni atlasiniai sijonai, neoniniai plastikiniai gėlių vainikai su putinų ir aguonų simbolika.
Ši karikatūra buvo pateikta kaip „tikroji“ ukrainiečių kultūra. Tiesa ta, kad tikruose siuvinėtuose marškiniuose niekada nebuvo nei putinų, nei aguonų, o kazokai tikrai vilkėjo šarovarus, tačiau jie neturėjo nieko bendra su vėlesniu kičiniu įvaizdžiu – iš tiesų jų apranga rėmėsi europietiška mada.
Pseudokultūra prieš tikrą paveldą
Tikrosios tradicijos buvo išrautos su šaknimis ir pakeistos pigiais, ideologiniais pakaitalais. Liaudies šventės tapo propagandos scena – visi dėvėjo vienodus „patvirtintus“ kostiumus ir atliko vienodus „nušlifuotus“ šokius. Smulkesnėms tautoms, tokioms kaip karelai, tai reiškė tylų susiliejimą. Visgi ukrainiečiai, turėję stiprų kultūrinį balsą, buvo laikomi grėsme.
Tad represijos buvo žiaurios. Ukrainiečiai buvo žudomi – nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Intelektualai – šaudomi, valstiečiai – marinami badu. Etninis paveldas buvo sistemiškai naikinamas. Tai nebuvo kultūriniai mainai – tai buvo kontrolės aktas, skirtas ištrinti visą tautą.
Paveldėta gėda ir ilgametis nutylėjimas
Keista, bet sovietams pavyko pasiekti savo. Metams bėgant ukrainiečiai patys pradėjo priimti primestą „didžiąją“ rusišką kultūrą kaip nekvestionuojamą tiesą. Iki 2014 metų nė vienas pagrindinis etnografas neieškojo tikrosios Ukrainos kultūros kilmės.
Žiniasklaidoje, ypač televizijoje, vyravo tie patys pasakojimai, kaip ir rusiškoje propagandoje – viskas buvo daroma tam, kad būtų ištrinta mentalinė siena tarp Rusijos ir Ukrainos. Šiandien istorikai teigia: šarovarščyna – tai rusiškojo kolonializmo palikimas. Tai ir paaiškina, kodėl ukrainiečių liaudies muzika, ypač kilusi iš mažų kaimų, ilgą laiką buvo ignoruojama, o kartais net laikoma gėdinga.
III veiksmas. Autentiškas atgimimas
Sovietų Sąjunga žlugo jau daugiau nei prieš 30 metų, tačiau šarovarščyna vis dar limpa prie Ukrainos kaip užsilikęs pleistras ant nepagijusios žaizdos.
Ši suklastota tapatybė tebėra gaji visuomenės sąmonėje, trukdydama žmonėms atkurti ryšį su savo autentišku kultūriniu paveldu. Visgi šiandien vis daugiau ukrainiečių pradeda atsisakyti šio paveldo ir atranda, kas jie yra iš tikrųjų – ne tai, kuo juos norėjo padaryti. Po Rusijos pradėtos plataus masto invazijos 2022-aisiais viskas pradėjo keistis. Vietoj rusiškų „TikTok“ dainų Ukrainoje pradėjo populiarėti naujos ukrainietiškos liaudies dainos.
Šis autentiškos muzikos sugrįžimas – ne šiaip mada. Tai stiprus, sąmoningas aktas – tapatybės susigrąžinimas. Tai, kas anksčiau buvo laikoma seniena, vėl tapo pasididžiavimo, pasipriešinimo ir laisvės simboliu. O atradę savo dainas, žmonės ėmė iš naujo atrasti ir patys save.
Asmeninė istorija su liaudies muzika
Mano santykis su ukrainietiška liaudies muzika prasidėjo vaikystėje, žiūrint seną animacinį filmą „Жив був пес“ („Gyveno kartą šuo“). Tai istorija apie šuns ir vilko draugystę, bet kartu – ir apie šuns ištikimybę savo šeimai. Vestuvių scenoje, 8:20 minutę, skamba daina „Ой там на горі“ su autentišku liaudies skambesiu, kurio neįmanoma atkartoti.
Tas momentas man giliai įstrigo atmintyje, vis dėlto liaudies dainos visada buvo su manimi. Aiškiai prisimenu, kaip močiutė dainuodavo rinkdama uogas sode, o senelis – per šeimos šventes. Suprantu, kad buvau išimtis. Dauguma žmonių pradėjo domėtis savo tikrąja istorija ir šaknimis tik po 2022 metų invazijos.
Šiuolaikiniai balsai, grąžinantys folklorą
Vienas ryškiausių šiuolaikinio liaudies judėjimo pavyzdžių – Jamala. Visame pasaulyje ji žinoma kaip 2016 m. „Eurovizijos“ nugalėtoja, atlikusi dainą „1944“ apie Krymo totorių deportaciją. 2023-iaisiais ji išleido albumą QIRIM – 14 dainų, kurias pati pavadino 14 mįslių, pasakojančių Krymo istoriją. Kaip interviu „Ukrainska Pravda“ teigė pati atlikėja, tai tarsi muzikinis Krymo žemėlapis – jos prarastų vaikystės prisiminimų paieška.
Kita itin svarbi grupė – „Dakha Brakha“. Ji nuo pat pradžių pasinėrė į autentiškos ukrainietiškos muzikos šaknis. Pirmiausia išpopuliarėjo užsienyje, o tik neseniai – ir Ukrainoje. Gyvų koncertų metu atlikėjai scenoje sukuria magišką atmosferą, kuri hipnotizuoja žiūrovus. Klausantis jų, patiriamas savotiškas paradoksas – žinai, kad tai „kieta“, bet nesupranti kodėl. Jų pagrindinė medžiaga – liaudies muzika, kurią jie minko kaip tešlą, lipdydami iš jos, ką tik nori. Įdaras – viskas, ko reikia sielai: rokas, hiphopas, tango, bliuzas.
Jeigu nori pradėti pažintį su jų kūryba, rekomenduoju dainą „Khyma“. Ji pagrįsta Vidurio Ukrainos folkloru, perkurta kaip operos arija, o paskui – kaip argentinietiškas tango. Ir vis tiek – tai vis dar ukrainietiška liaudies daina.
Naujos kartos požiūris: OTOY ir „Etnokodas“
Dar vienas šiuolaikinis kūrėjas – OTOY – dainoje „Етнокод“ („Etnokodas“) sujungė repą su tikrais liaudies motyvais. Jis vyko į Verkhovyną, į pačią Karpatų širdį, kad įrašytų liaudies dainų fragmentus. Kaip pats prisipažino interviu „Suspilne“, jis netgi įrašė savo močiutės dainavimą.
Liaudies muzika – tai atmintis, ryšys ir tapatybė
Liaudies muzika visada buvo daugiau nei tik pramoga. Ji – tai atmintis, emocijų ir tapatybės perdavimas iš kartos į kartą. Taikos laikais žmonės ją dažnai pamiršta. Tačiau karo metu ji tampa gyvybiškai svarbi – stiprybės, ryšio su šaknimis ir vienybės šaltiniu. Per tikrų ukrainietiškų dainų atradimą žmonės atranda ir save. Ir per tai kuria ateitį.
Pabaigai – kvietimas klausytis
Kad pasidalinčiau šia dvasia, sukūriau grojaraštį su šiame straipsnyje minėtomis dainomis ir kitomis, kurias rekomenduoju. Per šiuos balsus ir melodijas galite pajusti Ukrainos kultūros pulsą – kultūros, kuri atlaikė, atsigavo ir klesti.
Jaunieji žurnalistai Europoje – susipažinkite su autore:
Anna Kalenichenko
„Esu ukrainietė, gyvenanti užsienyje. Politika ir diplomatija padeda man rinktis tai, kas šiandien svarbu. Noriu, kad per tikrus pokalbius ir prasmingus veiksmus kurtume istoriją, kuria galėtume didžiuotis – o ne gailėtis.“
Straipsnio bendraautoriai: Alexandros Tsianakas, Oliver Čechmánek
Daugiau skaitykite https://youth.europa.eu/news/symphony-of-ukrainian-identity-3-acts_en
www.europospulsas.lt
