Ukrainos žmonės prarado namus, pamiltas vietoves, griuvėsiais virto cerkvės, pilys, vienuolynai, žuvo žmonės. Tai ne tik Ukrainos netektys, bet žmonijos kultūros paveldo praradimas. Netikėtas kruvinas karas sukrėtė pasaulį. Bet labiausiai skaudu turėtų būti ukrainiečiams, kurie gyvena svetur, nors ir pritapę tame krašte. Apie tai, kokius jausmus ir nuotaikas dabar patiria Ukrainos žmonės, kalbamės su Lietuvoje gyvenančia ukrainiete Sasha Petrauskaite, kuri ištrūko iš karo apimtos šalies.
-Esate iš Ukrainos, kaip atsiradote mūsų šalyje ir kokią Lietuvą atrandate?
-Į Lietuvą pirmą kartą atvykau prieš 4 metus ir tada į ją įsimylėjau. Tuo metu aš studijavau istoriją Kijeve ir vieno savo profesoriaus dėka sužinojau apie miško brolius. Negalėjau atsitraukti nuo šitos temos, pradėjau taip pat domėtis savo lietuviškomis šaknimis, nes mano senelis buvo lietuvis. Atradau net daugiau nei galvojau – draugišką, gražia, gilią, labai man artimą kultūrą ir žmones. Ir mano nuomonė išlieka tokia pati iki dabar.
-Kas jus, kaip ukrainietę, sužavėjo mūsų šalyje?
-Sunku pasakyti, kas sužavėjo labiausia, manau, tai buvo keleto faktorių kompleksas. Lietuvių ir ukrainiečių istorijos artumas, turiu omeny, kad turėjome bendros šalies patirtį, kur puikiai egzistavom ir nemažai epizodų, kur vienas kitą palaikome. Ir kad taip yra ir dabar, nes visada turėjome bendrą priešą. Be to, labai pritraukė tas, kad Lietuva yra maži šalis, palyginus su Ukrainą, man labai patinka toks kompaktiškumas. Tas sukuria man jaukumo ir ramybės jausmą.
-Šiuo metu išgyvename karą. Ukrainoje jis tiesioginis, o čia Lietuvoje – psichologinis, kaip atrodo dabartinis jūsų gyvenimas Lietuvoje? Ar jaučiatės saugi?
-Čia tik pirmos mano dienos naujoje erdvėje, kur nėra fizinio karo. Nesitikėjau, kad bus taip sunku priprasti prie ramios realybės, kur žmonės eina į kavines, barus ar sporto klubus. Kaziuko mugėje vos neapsiverkiau, kai pamačiau tokią masę žmonių, kurie smagiai leidžia laiką. Aš jokiu atveju jų nekaltinu, tiesiog buvo sunku pripažinti, kad pasaulis gali gyventi savo paprastą gyvenimą ir tada, kai kažkur vyksta bjaurūs dalykai. Kol kas nesijaučiu saugiai, nuolat pagaunu save galvojant, kad nesaugu vaikščioti centre, nesaugu gyventi prie televizijos bokšto, nesaugu išeiti į lauką. Gąsdina lėktuvų ir bet kokie panašūs į sprogimus garsai.
-Jūsų šeima liko Ukrainoje, kokia yra tikroji padėtis karo zonoje? Ir ko labiausiai trūksta šiuo metu?
-Mano šeima liko mieste prie Kijevo, šiuo metu ten nevyksta gatvės mūšiai, kartais tik atskrenda raketos. Padėtis yra sunki, nes pirmą savaitę ukrainiečiai išgyveno dėl adrenalino, dabar ateina nuovargis ir supratimas, kad šitas karas yra ne trumpas sprintas, o ilgas ir sunkus maratonas. Sunku susivokti, kad tai dabar tampa mūsų realybe ir mes jau prie jos priprantame.
-Kaip Lietuva gali prisidėti ?
-Labiausiai trūksta ir maisto ir medikamentu tiems žmonėms, kurie dabar gyveno okupuotose teritorijose. Rusai neleidžia pravažiuoti humanitarinei pagalbai ir tokie miestai atjungti nuo pasaulio, neturi maisto, vandens, vaistų, elektros. Kai mes su seserim išvažiavom iš Ukrainą per Lenkiją, sustojome prie degalinės, kur buvo humanitarinės pagalbos taškas. Savanoriai atbėgo prie mūsų su arbatą, maistu mums ir mūsų šuniui. Man buvo žiauriai liūdna, nes visi šitie dalykai dabar labiausiai reikalingi tiems, kas negali jų gauti. Aš negaliu pakeisti visos situacijos, tai darau tą, ką galiu. Mano šeima ir draugai kasdien rašo, kad trūksta amunicijos ir medikamentų, tai ieškau šitų dalykų Lietuvoje, ieškau vairuotojų ir padedu išsiųsti į Ukrainą.
Lietuviai gali padėti, jei darys tą patį, nes nuo žmonių, kurie dabar saugo Ukrainą, priklauso, ar mūsų pasaulis miegos ramiai. Skatinčiau klausti pačių ukrainiečių, ko jiems šiuo metų labiausiai reikia, ir siųsti konkrečius dalykus į konkrečią vietą. Arba jei tokios galimybės nėra – kreiptis į jau egzistuojančias organizacijas Lietuvoje ir siūlyti jiems savo pagalbą, nes jos jau turi žinių ko trūksta.
-Pasaulis žvelgia į Ukrainos žmonės kaip į didvyrius, kurie stebina, sakykite, iš kur toks ryžtas ir drąsą?
-Manau, drąsos ukrainiečiams niekada netrūko, trūko suvienijimo, kooperacijos, stiprios kariuomenės ir sąjungininkų. Dabar mes turime visko. Ir be to, dar turime daug pykčio okupantams ir nepalaužiamo optimizmo.
-Kaip manote, ar kare yra vietos žmogiškumui?
-Kare yra vietos žmogiškumui, bet tai ne apie karą su rusais. Kare yra savo taisykles, kurios neleidžia žudyti civilių, mesti bombų ant ligoninių, mokyklų ir namų. Visą tą rusai daro ir, be to, net neleidžia evakuoti žmonių iš miestų ar nuvežti jiems humanitarinės pagalbos. Iš kitos pusės – mūsų kariai, kurie maitina jų belaisvius, gydo ir leidžia paskambinti mamai. Rusų kariuomenėje ir valdžioje neegzistuoja žmogiškumas, jie nežino kas tai yra.
-Kokia norėtumėte perduoti žinutę Lietuvos žmonėms?
-Lietuviams noriu padėkoti ir priminti, kad su jų pagalba ukrainiečiai saugo ne tik savo namus, bet viso pasaulio ramybę. Mes turėsime dar daug darbo kartu, reikės daug kantrybės ir optimizmo. Kartu – iki pergalės!
Kalbėjosi Mindaugas Jonušas
Šaltinis: Nyksciai