Vilniaus apygardos teismas išteisino moters nužudymu kaltintą sostinės policijos pareigūną Darių Šerpytį.
D. Šerpytis buvo teisiamas dėl 2023 metų gruodžio 12-osios įvykių Vilniaus rajone. Policininkas buvo kaltinamas moters nužudymu peržengus būtinosios ginties ribas ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.
Prokuratūra D. Šerpyčiui siūlė skirti dvejų metų laisvės apribojimą ir tiek pat laiko neleisti dirbti darbo, susijusio su disponavimu ginklu.
Tačiau teismas nusprendė, kad moterį nušovęs Darius Šerpytis veikė būtinosios ginties sąlygomis, o tai šalina baudžiamąją atsakomybę dėl nužudymo, todėl pareigūnas visiškai išteisinamas.
Teismo sprendimas per 20 dienų dar gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.
Vilniaus apygardos teismo pranešimas:
Šioje byloje kaltinimai buvo pareikšti dėl to, kad policijos pareigūnai savo elgesiu išprovokavo moters puolimą – atvykę pareigūnai psichikos sutrikimų turinčiai A. T. tinkamai neprisistatė, nepaaiškino atvykimo tikslo ir reikalavimo atidaryti namų duris pagrindo, savo veiksmais sukėlė konfliktinę situaciją bei nulėmė agresyvų žuvusiosios elgesį, pastarajai peiliu puolant namo kieme buvusius pareigūnus ir medikus. Taip pat įrodinėta, kad nebuvo neišvengiamo būtinumo nedelsiant sulaikyti asmenį, įtariamą padariusį nusikalstamą veiką.
Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad sprendimas laužti duris ir nedelsiant sulaikyti žuvusiąją buvo pagrįstas ir teisėtas.
Atvykusiems pareigūnams medikai nurodė informaciją apie tai, kad žuvusioji sirgo psichikos liga, dar būdama namuose, mojavo peiliu, grasindama nužudyti, vėliau kastuvu išdaužė GMP automobilio priekinio lango stiklą, kastuvu ir peiliu puolė medikus, vienam iš jų sudavė. Medikų padarytuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kad iki pasirodant pareigūnams, žuvusioji, būdama namuose, mojavo peiliu prisidėjusi jį sau prie kaklo, peilį nukreipdavo ir į krūtinę. Tokių aplinkybių kontekste pareigūnų sprendimą laužti duris ir nedelsiant sulaikyti A. T. teismas įvertino kaip pagrįstą ir teisėtą vykdant tarnybines pareigas sulaikyti galimus nusikaltimus padariusį asmenį, kuris kėlė grėsmę ir savo sveikatai bei gyvybei, buvo užsirakinęs namuose ir neįleido atvykusių medikų bei pareigūnų.
Byloje surinkti ir įvertinti įrodymai patvirtino, kad žuvusiosios agresiją ir puolimą nulėmė būtent ligos paūmėjimas, dėl kurio ji visiškai nesuvokė reikšmingų aplinkybių, o ne tokį jos elgesį išprovokavo pareigūnų veiksmai.
Atsižvelgęs į apklaustų asmenų parodymus, gausius medicininius duomenis, praeityje taikytą priverčiamąją medicinos priemonę už baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymą, kurios metu buvo apgadintas ne tik svetimas turtas, bet ir smurtauta prieš kelis asmenis, teismas konstatavo, kad veiksmai užpuolant kitus asmenis esant prasidėjusiai psichozei nebuvo atsitiktiniai. Bylos duomenimis aiškiai nustatyta, kad agresyvus elgesys, agresijos, taip pat ir fizinės, nukreipimas į kitus asmenis ligos paūmėjimo metu buvo dėsningas žuvusiajai, toks jos elgesys kartodavosi periodiškai visiškai nepriklausomai nuo kitų asmenų veiksmų bei jų elgesio.
Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad išlaužus namo duris, panaudojus tiek specialiąsias priemones, tiek ir kitus taktinius veiksmus, pareigūnams nepavyko sulaikyti žuvusiosios ir atimti iš jos rankų peilį. Nustatyta, kad žuvusiosios iš esmės neveikė „Tazer“ prietaisai, poveikio neturėjo ir ašarinės dujos. Byloje turimi vaizdo įrašai patvirtino, kad atskiri moters smūgiai peiliu praskriedavo visai šalia pareigūnų kūnų, vieną jų kliudė. Galiausiai, situacija susiklostė taip, kad kaltinamasis, jo kolegoms atsitraukus į skirtingus šonus, iš esmės liko vienas priešais žuvusiąją.
Teismui vertinant moters veiksmus kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo kontekste, nekilo abejonių, kad jos elgesys buvo agresyvus ir pavojingas, nukreiptas į siekį sužaloti, o taip pat galimai ir nužudyti. Čia reikšmingi yra tiek žuvusiosios nuolat besikartoję agresyvūs grasinimai papjauti, tiek ir faktiškai atlikti veiksmai – apgadinant medikų tarnybinį automobilį, sužalojant mediką ir vieną iš pareigūną. Vertinant aplinkybes, daugkartiniai kryptingi žuvusiosios smūgiai peiliu, taikantis juo į įvairias pareigūnų kūno vietas, rodė prasidėjusį puolimą bei akivaizdų siekį sukelti pavojingus mirtinus padarinius, kurių dėl tokio prasidėjusio žuvusiosios puolimo pavyko išvengti, pirmiausia, dėl pareigūnų reakcijos, staigiais judesiais atsitraukiant nuo žuvusiosios, kitu atveju – dėl panaudoto tarnybinio ginklo. Vertinant prasidėjusio puolimo pavojingumą reikšminga pažymėti tai, kad taikytasi didelių matmenų peiliu, kuriuo pataikius padarinių sunkumas būtų buvęs akivaizdžiai ženklus. Prasidėjusio puolimo pavojingumui, nenuspėjamumui reikšminga ir tai, kad pareigūnus puolė psichikos liga sergantis asmuo, kad nustatytos ligos paūmėjimas žymiai padidino žuvusiosios jėgą, kuri kartu pasitelkiant ir didelių matmenų peilį, kėlė realią grėsmę įvykio vietoje buvusių asmenų gyvybei.
Vertindamas tolimesnę įvykių seką gynybos veiksmų proporcingumo puolimui kontekste, teismas pažymėjo, kad svarbu tai, jog žuvusiosios veiksmai leido kaltinamajam ne įsivaizduoti, o pagrįstai manyti, kad bėgdama kryptingai tiesiai į kaltinamąjį su atkištu peiliu rankoje, žuvusioji turėjo ketinimų jį sužaloti ar nužudyti. Asmuo, pagrįstai manantis, kad jam gresia tiesioginis pavojus, kas ir nustatyta šioje byloje, iš esmės gali gintis, o dažnai ir privalo pradėti gintis, nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis galimybės gintis gali ir nebetekti.
Nagrinėjamu atveju besiartinanti žuvusioji buvo aiškiai įspėta, kad bus panaudotas ginklas – tai niekaip nesustabdė veiksmų, ji nė akimirkai nesustodama toliau judėjo link kaltinamojo, rankose turėdama didelį peilį. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmieji du šūviai iš esmės nedavė jokio rezultato, žuvusioji vis tiek puolė kaltinamąjį, dėl ko šiam neliko kitos galimybės apsiginti, kaip tik atlikti papildomus šūvius. Teismo vertinimu, tokioje situacijoje pareigūnui nebuvo nei pagrindo, nei laiko ir galimybių svarstyti apie švelnesnių priemonių, kurios prieš tai jau buvo naudotos, pakankamumą puolimui atremti.
Atsižvelgdamas į visas aplinkybes, teismas sprendė, kad kaltinamojo D. Š. gynyba, iššaunant penkis šūvius, atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir jis susidariusioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė. Teismas padarė išvadą, jog kaltinamasis asmenį nužudė, gindamasis nuo pradėto pavojingo ir tiesioginio kėsinimosi į jo sveikatą bei gyvybę, veikdamas būtinosios ginties ribose ir jų neviršijo.
Teismui konstatavus, kad pareigūnas A. T nužudė, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengdamas jos ribų, priėjo išvados, kad nėra jokio pagrindo spręsti, kad buvo padarytas inkriminuotas nusikaltimas tarnybai ir viešiesiems interesams.
Nukentėjusiųjų civilinį ieškinį teismas paliko nenagrinėtą.
Šis nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.
