Žvaigždės paprastai yra nuobodžiai patikimos. Jos šviečia milijonus metų, o jų šviesa, jei prieš jas praskrenda planeta, sumažėja vos dalimi procento. Tačiau Gulbės žvaigždyne yra žvaigždė, kuri elgiasi taip, tarsi kažkas milžiniškas kartkartėmis ją uždengtų. Kartais jos šviesa nusilpsta net 22 procentais – tiek nepavyktų uždengti net planetai, didesnei už Jupiterį. 2015 m. ši žinia apskriejo pasaulį su klausimu, kurio astronomai paprastai vengia: o jei tai ateivių statinys?
Žvaigždė, kurią rado savanoriai
Viskas prasidėjo nuo NASA Keplerio kosminio teleskopo. 2009–2013 m. jis be perstojo stebėjo daugiau kaip 150 000 žvaigždžių, ieškodamas menkų šviesos kritimų, kuriuos sukelia pro jas praskriejančios planetos. Principas paprastas: kai planeta praskrieja tarp žvaigždės ir mūsų, žvaigždės šviesa trumpam ir labai nežymiai susilpnėja, o kritimai kartojasi reguliariai, kaskart planetai apskriejus žvaigždę. Duomenų buvo tiek daug, kad dalį jų peržiūrėti padėjo savanoriai – projekto „Planet Hunters“ dalyviai.
Būtent jie pastebėjo, kad viena žvaigždė, katalogo pavadinimu KIC 8462852, elgiasi visiškai neįprastai. Jos šviesos kreivėje buvo ne tvarkingi, periodiški planetų „įdubimai“, o chaotiški, skirtingos trukmės ir gylio kritimai. Vienas iš jų siekė apie 15 procentų, kitas – net apie 22 procentus.
Duomenis išanalizavo Jeilio universiteto astronomė Tabeta Bojadžian (Tabetha Boyajian). Jos komandos straipsnis buvo pavadintas klausimu „Where’s the flux?“ – „Kur dingo šviesos srautas?“. Žvaigždė greitai gavo pravardę „Tabby’s Star“, lietuviškai – Tabės žvaigždė. Astronomai juokavo, kad angliško pavadinimo santrumpa WTF tinka ir kaip nustebusio stebėtojo šūksnis.
Ateivių megastruktūros hipotezė
Pati žvaigždė atrodė visiškai įprasta: šiek tiek didesnė ir karštesnė už Saulę, nutolusi apie 1 470 šviesmečių. Jauna žvaigždė su dulkių disku tokių kritimų galėtų sukelti, bet ši nebuvo jauna, o infraraudonųjų spindulių perteklius, kurio būtų galima tikėtis iš šiltų dulkių, nebuvo aptiktas.
Tada Pensilvanijos valstijos universiteto astronomas Džeisonas Raitas (Jason Wright) pasiūlė egzotišką mintį: tokį šviesos kritimą teoriškai galėtų sukelti ir dirbtiniai objektai – milžiniški saulės kolektoriai, kuriuos aplink žvaigždę pastatė pažangi civilizacija. Tokius statinius dar 1960 m. aprašė fizikas Frimenas Daisonas (Freeman Dyson), todėl jie vadinami Daisono sferomis ar spiečiais – ši idėja vėliau tapo mėgstama mokslinės fantastikos tema. Pats Raitas pabrėžė, kad tai paskutinė hipotezė, kurią reikėtų svarstyti, kai atmetamos natūralios. Tačiau žiniasklaidai to užteko: antraštės skelbė apie „ateivių megastruktūrą“.
Į žvaigždę buvo nukreipti radijo teleskopai, ieškant dirbtinių signalų. Rezultatas – tyla. Daugiau apie nežemiškos civilizacijos paieškas skaitykite rubrikoje NSO.
Paslaptis gilėja
Netrukus atsirado dar vienas galvosūkis. Luizianos valstijos universiteto astronomas Bradlis Šeferis (Bradley Schaefer) peržiūrėjo senas, dar XIX a. pabaigos fotografines dangaus plokšteles ir paskelbė, kad per maždaug šimtą metų žvaigždė galėjo nuolat blėsti. Kiti astronomai šią išvadą ginčijo, nes senų plokštelių duomenys netikslūs. Tačiau ir Keplerio duomenys parodė, kad per kelerius stebėjimo metus žvaigždės šviesa po truputį silpo.
2016 m. T. Bojadžian su kolegomis surengė sutelktinio finansavimo kampaniją ir surinko daugiau nei 100 000 JAV dolerių žvaigždės stebėjimams. Paremti mokslą panoro tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. 2017 m. pavasarį žvaigždė vėl ėmė blėsti, ir šį kartą astronomai buvo pasiruošę – stebėjo ją įvairiais teleskopais vienu metu. Rėmėjai net turėjo progą pavadinti naujus šviesos kritimus.
Atsakymas: dulkės?
2018 m. sausį paskelbti rezultatai nuvylė megastruktūrų šalininkus. Paaiškėjo, kad žvaigždė blėsta nevienodai skirtingose spalvose: ultravioletinėje šviesoje – labiau nei infraraudonojoje. Kietas, nepermatomas objektas, pavyzdžiui, kolektorius ar planeta, uždengtų visas spalvas vienodai. O štai smulkios dulkės būtent taip ir veikia šviesą: trumpųjų bangų spindulius jos išsklaido stipriau nei ilgųjų. Tas pats reiškinys paaiškina, kodėl saulėlydis Žemėje būna raudonas.
Vadinasi, prie Tabės žvaigždės greičiausiai sukasi smulkių dulkių debesys. Bet iš kur jos atsiranda? Tokias mažas daleles žvaigždės spinduliuotė turėtų greitai išpūsti, todėl kažkas jas nuolat papildo. Svarstomos kelios versijos:
- sunykusių kometų spiečius, paliekantis dulkių šleifus;
- suirusios planetos ar mėnulio nuolaužos;
- dulkėti žiedai ar debesys, besisukantys tolimesne orbita;
- pačios žvaigždės vidiniai procesai, kurių dar nesuprantame.
Ką žinome ir kas lieka paslaptimi
Žinome, kad Tabės žvaigždės šviesa iš tikrųjų mįslingai kinta ir kad pagrindinis kaltininkas, tikėtina, yra dulkės, o ne ateivių statiniai. Tačiau iki galo neaišku, kas tas dulkes gamina, kodėl kritimai tokie netvarkingi ir ar žvaigždė iš tiesų blėsta per dešimtmečius. Kai kurių didžiųjų Keplerio užfiksuotų kritimų 2018 m. tyrimas taip pat nepaaiškino. Daugiau astronomijos naujienų rasite skiltyje Astronomija.
Tabės žvaigždė parodė, kaip veikia mokslas: drąsi hipotezė iškelta, patikrinta ir, bent jau kol kas, atmesta. Bet ji parodė ir kitką – kaip mums visiems norisi, kad kažkur ten būtų kažkas. O jūs kaip manote: ar kada nors pamatysime tikrą ateivių civilizacijos pėdsaką danguje?
Šaltiniai
- Scientific American: Dust, not aliens, is likely cause of star’s weird dimming
- Space.com: No alien megastructure – star’s weird dimming likely caused by dust
- University of Washington: Space dust, not aliens
- Astronomy.com: One step closer to unlocking the mystery of Tabby’s Star

