Daugiau kaip 600 įvairaus amžiaus Lietuvos moksleivių apklaususi akušerė, lektorė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbuotoja ir doktorantė Alina Liepinaitienė pastebėjo neraminančią tendenciją – tik keliolika vaikų ir paauglių minėjo bent kartą apie mirtį kalbėjęsi su savo tėvais. Pasak specialistės, ši tema Lietuvos šeimose vis dar lieka tabu, nors anksčiau ar vėliau ji paliečia kiekvieną.
„Paradoksalu, tačiau laikais, kai viešai kalbame apie psichikos sveikatą, emocijas ir tarpusavio santykius, viena tema vis dar lieka nuošalyje. Apie mirtį retai kalbamės su vaikais, išsisukame nuo paauglių klausimų, o su tėvais ar seneliais dažnai pritrūkstame drąsos aptarti net jų paskutinę valią“, – teigia A. Liepinaitienė.
Ji pastebi, kad pokalbiuose apie mirtį vietoje žodžio „mirė“ žmonės renkasi švelnesnius pakaitalus – „išėjo“, „iškeliavo“, „užmigo“. Atrodo, tarsi pats žodis būtų pernelyg sunkus ištarti. Tačiau būtent tyla, anot Alinos, dažnai tampa didžiausia problema.
Kodėl apie mirtį kalbėti sunku?
Anot specialistės, vyresnės kartos, išgyvenusios karą, okupaciją ir tremtį, mirtį matė kaip natūralią gyvenimo dalį. Netektys buvo skaudžios, tačiau jos buvo matomos, išgyvenamos šeimoje ir bendruomenėje.
Šiandien situacija kitokia. Viena vertus, gyvename ilgiau, medicina leidžia atitolinti mirtį, o kasdienybėje siekiame kuo didesnio saugumo ir komforto. Kita vertus, apie mirtį dažniausiai sužinome iš žinių reportažų apie karus, pandemijas ar nelaimes. Todėl ji tampa ne pažįstama gyvenimo dalimi, o bauginančiu, nepažįstamu reiškiniu.
„Įvairios krizės, karai, nuolatinės nelaimių naujienos dar labiau sustiprino visuomenės jautrumą mirčiai. Deja, apie ją kalbėti taip ir neišmokome“, – sako Alina.
A. Liepinaitienės teigimu, iššūkių kelia ir skaitmeninis pasaulis. Vaikai atsakymų apie mirtį ieško internete ar dirbtinio intelekto sistemose, kur randa pačių įvairiausių pasakojimų apie pomirtinį gyvenimą, sielų persikūnijimą ar kitus nepatikrintus aiškinimus. Dėl to jiems dar sunkiau susiformuoti realų supratimą apie tai, kas iš tiesų yra mirtis.
Vaikai apie mirtį galvoja dažniau, nei atrodo
Neretai suaugusieji mano, kad vaikus nuo šios temos reikia apsaugoti. Tačiau, anot Alinos, realybė kitokia – vaikai klausimus vis tiek užduoda. „Jeigu vaikas klausia apie mirtį, vadinasi, jis jau apie ją galvoja. Blogiausia, ką galime padaryti, – pasakyti: „Nekalbėkime apie tai“, – sako A. Liepinaitienė. Lietuvos mokyklose ji su vaikais kalba ne tik akušerijos, bet ir mirties temomis, paliečiant abortų temą.
Tad kaip kalbėti apie mirtį? Pasak Alinos, mažiems vaikams apie mirtį geriausia kalbėti į pagalbą pasitelkiant istorijas ir knygas. Tai padeda jautriai, suprantamai ir paprastai kalbėtis apie netektį.
Kita amžiaus grupė – paaugliai. Anot Alinos, jiems apie mirtį kalbėti neretai įdomiau nei apie lytinius santykius. Paaugliai nori suprasti, kas vyksta. Kai su jais kalbame atvirai, „nevyniojant į vatą“, įvardijant reiškinius tikraisiais vardais, jie ne tik geriau priima gyvenimo trapumą, bet ir labiau pradeda vertinti patį gyvenimą.
Specialistė įsitikinusi, kad tokie pokalbiai gali tapti ir viena iš savižudybių prevencijos priemonių – ne todėl, kad kalbama apie mirtį, o todėl, kad kalbama apie gyvenimo vertę, prasmę ir žmogaus ryšį su kitais.
Planuojame vestuves, bet ne savo paskutinę valią
Kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Italijoje, apie gyvenimo pabaigos planavimą kalbama gerokai atviriau. Kaip planuojame studijas, karjerą ar pensiją, taip skatinama pagalvoti ir apie paskutinę savo valią, t. y. kaip galėtų atrodyti mūsų pačių laidotuvės.
Alina pasakoja, kad pati rimtai apie tai, kokia galėtų būti jos laidotuvių ceremonija, susimąstė susirgusi onkologine liga. „Kai susirašiau, kokios muzikos norėčiau, kokių gėlių, kas turėtų vykti per laidotuves, pajutau keistą ramybę. Mirties baimė tiesiog išnyko“, – dalijasi jautriais prisiminimais ji.
Ilgametę patirtį Norvegijos sveikatos sistemoje sukaupusi A. Liepinaitienė sako, kad toks planas pirmiausia reikalingas ne pačiam žmogui, o jo artimiesiems. Netekties akimirką šeimai nebereikia spręsti dešimčių organizacinių klausimų. Jie gali susitelkti į gedėjimą, o ne spėlioti, ko žmogus būtų norėjęs.
Orumas nesibaigia paskutinę gyvenimo dieną
Specialistė pabrėžia, kad pagarba žmogui turi išlikti iki paskutinės akimirkos. „Jeigu žmogus nori, kad per laidotuves grotų roko muzika, jeigu jis nori paaukoti savo kūną mokslui ar paskutinį kartą pamatyti saulę – tai yra jo valia. Gerbti tokius sprendimus reiškia gerbti žmogaus orumą“, – sako A. Liepinaitienė.
Pasak jos, pagarba paskutinei žmogaus valiai nėra tik emocinis gestas. Tai teisė pačiam spręsti dėl savo gyvenimo pabaigos ir galimybė artimiesiems išvengti sunkių spėlionių bei kaltės jausmo, svarstant, ar buvo priimtas teisingas sprendimas. Atviri pokalbiai apie paskutinius norus leidžia šeimai geriau suprasti vieniems kitus dar tada, kai tam yra laiko.
Kai prireikia pagalbos, šalia būna socialiniai darbuotojai
Nors apie socialinius darbuotojus dažniausiai galvojame kaip apie žmones, padedančius spręsti kasdienes socialines problemas, jie neretai tampa pirmaisiais specialistais, į kuriuos kreipiasi šeimos, susidūrusios su sunkia artimojo liga ar mirtimi.
Dažnai pirmiausia kyla labai praktiški klausimai – kokia pagalba priklauso, kokias paslaugas galima gauti, kaip organizuoti ilgalaikę priežiūrą ar pasirūpinti žmogumi paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis. Tačiau ne mažiau svarbus ir emocinis palaikymas. Socialiniai darbuotojai padeda šeimoms nepasimesti sudėtingose situacijose ir dažnai tampa žmonėmis, su kuriais galima pasikalbėti apie tai, ko artimiausioje aplinkoje nedrįstama ištarti garsiai.
Be to, socialiniai darbuotojai kasdien dirba su vaikais, netekusiais tėvų globos, vaikais, augančiais sunkumų patiriančiose šeimose, ar tais, kuriems tenka išgyventi artimo žmogaus netektį. Tokiose situacijose jie dažnai tampa suaugusiaisiais, padedančiais vaikui saugiai kalbėti apie netektį, atsakyti į sudėtingus klausimus ir suprasti, kad apie mirtį galima kalbėti atvirai, nebijant savo jausmų.
Pokalbiams nereikia laukti ypatingos progos
„Nėra tokios dienos, kai visa šeima atsisės prie stalo ir nuspręs: šiandien kalbėsime apie mirtį“, – šypsosi Alina. Jos teigimu, geriausi pokalbiai gimsta natūraliai – pamačius žinią apie organų donorystę, išgirdus vaiko klausimą, kalbant apie senstančius tėvus ar prisimenant išėjusį artimąjį.
Svarbiausia – nenutildyti klausimų. Kartais svarbiau ne turėti visus atsakymus, o parodyti, kad apie mirtį šeimoje kalbėtis yra saugu. „Jeigu nežinome atsakymo, galime sąžiningai tai pasakyti. Atsakymų galima ieškoti kartu. Daug svarbiau, kad žmogus žinotų: apie mirtį kalbėti galima“, – teigia Alina Liepinaitienė.
Šaltinis: Nyksciai
