Karas Ukrainoje
„Zeit“: Kada paskutinį kartą lankėtės restorane su savo vaikais?
Deividas Eberhardas: Visai neseniai. Kodėl klausiate?
„Zeit“: Nes Stokholmo įstaigų savininkams iki gyvo kaulo įgriso neišauklėti vaikai. Viena kavinė netgi uždraudė lankytis joje šeimoms [su vaikais]. Ir tai vyksta vaikus mylinčioje Švedijoje.
Eberhardas: Puikiai suprantu apie ką kalbate. Visada atsiranda vaikų, kurie rėkia, išpila gėrimus, laksto patalpoje arba plačiai atveria lauko duris, kai už lango yra penki laipsniai šalčio. Tėvai sėdi šalia ir net negalvoja įsikišti.
„Zeit“: Kodėl tada kiti nebando jų raminti?
Eberhardas: Niekas nedrįsta. Tėvams labai nemalonu, kai kritikuojami jų vaikai. Anksčiau mūsų visuomenė buvo suaugusiųjų visuomenė. Auklėjime egzistavo bendros vertybės. Jeigu vaikas elgdavosi netinkamai, jį sudrausmindavo. Tačiau to nebeliko. Mes, suaugusieji, dabar esame atsakingi ne vieni už kitus, o tik už savo vaikus.
„Zeit“: Po kelių savaičių vokiečių kalba pasirodys Jūsų naujoji knyga „Vaikai valdžioje“. Joje Jūs tvirtinate, kad liberalus auklėjimas kaip metodas žlugo. Kodėl?
Eberhardas: Nes tėvai daugiau nebesielgia kaip atsakingi suaugusieji. Jie mano, kad turi būti geriausiais savo vaikų draugais. Lygiuojasi su vaikais, nedrįsdami su jais ginčytis ir nustatyti ribų. Jie daugiau nebepriima sprendimų, bet nori būti tokie pat šaunūs ir pažengę maištininkai, kaip ir jų vaikai. Dabar mūsų visuomenė sudaryta tik iš paauglių.
„Zeit“: Jūs iš tikrųjų manote, kad ir Vokietijos tėvai leidžia savo vaikams diktuoti, kur atostogauti, ką valgyti ir žiūrėti per televizorių?
Eberhardas: Daugelis atpažins save šiame portrete. Tėvai nelinkę kalbėti apie auklėjimo problemas, su kuriomis susiduria. Jie sako: mums viskas gerai, tai ne apie mus! Tačiau juos nuolat graužia sąžinė, nes jie mano, kad daugybę dalykų daro neteisingai. Jie grįžta iš darbo vakare pavargę ir gamina vaikui tai, kas jam patinka, nes neturi jėgų diskusijoms. Jie leidžia jam praleisti daugiau laiko prie televizoriaus, kad galėtų ramiai pabūti. Jie atostogauja ten, kur vaikas bus užimtas, nors be vaikų ten nebūtų jų kojos. Nesakau, kad tai yra neteisinga. Aš tik sakau, kad tėvų gyvenimas neturi suktis aplink vaikus. Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad tai turėtų teigiamos įtakos vaikų ateičiai, kad suaugę jie taptų sėkmingesni ar labiau atsipalaidavę.
Knygos pavadinimas: „Vaikai valdžioje. Siaubingi liberalaus auklėjimo vaisiai“
Deividas Eberhardas davė man interviu savo bute Stokholmo centre. Čiulba dryžuota papūgėlė, vaikai dar mokykloje ir darželyje. Deividas ištraukia iš spintos keturias jo parašytas knygas. Jo mėgstamiausios temos – auklėjimas, visuomenės saugumo troškimas ir suaugusiųjų saugos manija. Švediškame jo naujosios knygos leidime pavaizduotas jos sūnus, vilkintis šviesą atspindinčią liemenę su šalmu ant galvos, prisegtas prie vaikiškos automobilio kėdutės. Šiam pokalbiui jis atėjo tiesiai iš savo klinikos. Jis – vadovaujantis psichiatras 150 darbuotojų kolektyve, jo trečioji žmona – slaugytoja.
„Zeit“: Jūs pats turite šešis vaikus. Kas nustato taisykles šeimoje?
Eberhardas: Aš.
„Zeit“: Ir nėra jokių demokratinių šeimos struktūrų?
Eberhardas: Nemanau, kad šeima apskritai turėtų būti demokratine institucija. Santykiai tarp suaugusiųjų ir vaikų visada asimetriški. Tai santykiai tarp mokytojo ir mokinio. Vienas moko, kitas klauso. Tėvai gali geriau vertinti aplinkybes, nes jie turi daugiau patirties, jie daugiau žino. Jie ir turi nustatyti taisykles.
„Zeit“: Kaip jums pavyksta liberalios Švedijos visuomenės apsuptyje savo vaikus auklėti griežtai ir autoritariškai?
Eberhardas: Negaliu pernelyg skirtis nuo kitų tėvų, kitaip mano vaikai turės bėdų. O ir karingas autoritarizmas man to neleistų.
„Zeit“: Vadinasi, turite save kontroliuoti?
Eberhardas: Na gerai, taip (juokiasi). Ir kai kurie mano skaitytojai mano, kad noriu sugrįžti prie karinio auklėjimo ir fizinių bausmių. Niekada nerašiau nieko panašaus. Niekada nemušiau vaikų.
„Zeit“: Vokietijoje dabar daug diskutuoja dėl popiežiaus pasisakymo apie lengvo pliaukštelėjimo, kaip auklėjimo metodo, priimtinumą. Savo knygoje Jūs rašote, kad nėra jokių įrodymų, kad griežtai auklėjami vaikai, įskaitant ir tuos, kurie patyrė fizines bausmes, vėliau gyvena blogiau. Kiek Jums artima popiežiaus nuomonė?
Eberhardas: Šiuo klausimu visiškai su juo sutinku. Aš kalbu apie tai, kad vaikams svarbu, kad jie būtų auklėjami taip, kad atitiktų visuomenės, kurioje gyvena, vertybes ir normas. Vaikus, užaugusius visuomenėje, kurioje tokie pliaukštelėjimai yra norma, [psichiškai] tai taip smarkiai netraumuoja. Tačiau Vakaruose tėvai dabar visko bijo, manydami, kad net menkiausia kritika gali traumuoti vaiką. Jie nebelaiko būtinybe brendimo metu pasakyti dukrai: nevalgyk tiek šokolado, nes sustorėsi – nes bijo, kad mergaitė iš karto puls į kitą kraštutinumą ir susirgs anoreksija. Tačiau mes galime kelti reikalavimus vaikams, jie tai atlaikys. Nereikia su jais elgtis kaip su porcelianinėmis lėlėmis.
Knygoje Eberhardas išsamiai aprašo tėvų baimes. Nors šiandien jaunoms šeimoms vargu ar yra daug pavojų, baimių atsiranda vis daugiau. Eberhardas įvairiais pavyzdžiais parodo šiuolaikinių tėvų prieštaravimus. Jis juos provokuoja, nori paskatinti susimąstyti apie savo elgesį. Jo išvados paremtos daugybe tarptautinių tyrimų. Pavyzdžiui, norint padidinti vaikų atsparumą, sako Eberhardas, nuo mažens reikia juos mokyti susidoroti su sunkumais.
„Zeit“: Iš kur kyla baimė pakenkti vaikui auklėjimu ir griežtumu?
Eberhardas: Man susidaro įspūdis, kad už tai galime dėkoti specialistams.
„Zeit“: … tai yra, tokiems žmonėms kaip Jūs?
Eberhardas: Aš sakau tėvams, kad nereikėtų skaityti per daug įvairių patarimų.
„Zeit“: Užteks tik Jūsų knygos.
Eberhardas: Kaltas. Bet, imkime Džono Boulbio (John Bowlby) pavyzdį – jo prieraišumo teorija laikoma nepriekaištinga, tačiau dažnai itin laisvai traktuojama kitų specialistų. Tai verčia tėvus manyti, kad jie pakenks savo vaikams, jeigu per anksti išleis juos į darželį, kuriame jie daugiau laiko leis su auklėtoja, nei su motina. Bet dar nemačiau nei vieno vaiko, kuris prie auklėtojos būtų prisirišęs labiau, nei prie motinos.
„Zeit“: Danas Jesperas Juulas (Jesper Juul) Vokietijoje į savo pranešimus apie autentiškumą ir partnerystę su vaiku, surenka pilnas sales.
Eberhardas: Ak, jei tik norėčiau, galėčiau surinkti ir aš.
„Zeit“: Kaip manote, kur slypi jo sėkmė?
Eberhardas: Jis atsirado tinkamu momentu ir nėrė tiesiai į auklėjimo vakuumą. Niekas nebenori autoritarinio auklėjimo, lygiai kaip ir „nematomos rinkos rankos“, kuri pati auklėja vaiką, analogo. Savo tėvų niekas neklauso, o pasikliauti vien tik intuicija atrodo pernelyg lengvabūdiška. Jesperas Juulas sako labai paprastus dalykus. Vieni – protingi, kiti – nelabai. Jo pirmoji knyga „Kompetentingas vaikas“ negavo nei vienos rekomendacijos, tėvams tai nerūpėjo. Ir staiga visi prašneko, kad vaikų negalima ne tik bausti, bet ir girti.
„Zeit“: Negalima girti?
Eberhardas: Taip, apie tai kalba ne tik Juulas. Jeigu mano dukra nori parodyti man savo piešinį, daugiausia ką galiu, tai pasakyti: O, piešinys, kaip įdomu! Ar pasijutai laiminga jį piešdama? Bet juk tai neteisinga komunikacija, aš esu ne toks, kodėl turiu apsimesti? Tėvai tikrai turi rinktis žodžius, prieš pasakydami juos vaikui. Kad jo nesugėdyti, neatimti pasitikėjimo savimi. Ekspertų problema – jų moralizavime. Jie sako tėvams, ką daryti, o ko ne. Gairių ieškantys tėvai įsisavina dogmas ir ideologijas, kurių vėliau gana sunku atsikratyti.
Eberhardas griežtai vertina auklėjimo srities specialistus, nors ir nesako, kad tėvai negali ko nors iš jų pasisemti. Ekspertinės žinios pernelyg dažnai remiasi asmeniniais požiūriais ir sveiku protu, t.y. dalykais, kuriuos tėvai gali suvokti patys. Svarbu, kad savo namuose niekas negali būti ekspertas..
„Zeit“: Vokietijos tėvai svajoja apie Bullerbį arba Lonnebergą.
Eberhadas: Taip, o švedai vis dar įsimylėję Astridos Lindgren istorijas ir visus tuos idiliškus paveikslus. Bet pagalvokite, kaip vaikai užaugo šiose knygose. Jie visą dieną slankiojasi be jokios priežiūros, be šalmų ir kepurių nuo saulės. Mičelis pririšo savo mažąją seserį Idą prie vėliavos stulpo viršaus. O Lota iš Krachmacher gatvės važinėjo su broliais ir seserimis ant „Volkswagen Beetle“ automobilio stogo. Dabar visa tai tapo visiškai neįsivaizduojama. Šiandien tėvai ir nepilnamečių reikalų tarnyba (Jugendamt) yra nuolat nusitaikę vieni į kitus. Mano sūnaus darželyje visi vaikai privalo dėvėti šalmus net kai važinėja rogutėmis.
„Zeit“: Kas negerai su noru apsaugoti vaikus?
Eberhardas: Per didelė sauga. Jeigu norime turėti kompetentingą vaiką, jam turi būti leista vienam eiti į mokyklą. Būdamas šešerių, vaikas jau geba tai daryti net ir mieste su dideliu automobilių srautu. Tėvai to neleidžia, bet tuo pat metu siūlo vaikui priimti sprendimus arba aptarti kiekvieną klausimą suaugusiųjų lygiu. Dauguma suaugusiųjų elgiasi prieštaringai, visiškai nesuvokdami, kas vaiką skatina ir vysto pažangą, o kas yra nereikalinga našta.
„Ziet“: Kokios galimos pasekmės?
Eberhardas: Mes blogai paruošiame vaikus suaugusiųjų gyvenimui, apgaudinėdami juos, kad jiems niekada nenutiks nieko blogo. Kad mes visada būsime dėl jų, kad jie yra žemės bamba. Savo psichiatrijos klinikoje susidusiu su jaunuoliais, kurie ateina pas mane, nes, pavyzdžiui, juos paliko draugė dėl šuns mirties. Jiems sunku susidoroti su įprastomis patirtimis.
„Kažkas negerai“ – dažna Eberhardo ekspertinė išvada praktiniame darbe. Tėvai ieškojo medicininių atsakymų į savo bejėgiškumą. Ir diagnozę dėmesio stokos sutrikimas su hiperaktyvumu jie priėmė su palengvėjimu, nes gavo paaiškinimą dėl vaiko elgesio ir galėjo nebekaltinti savęs. Tėvai stebėsi, kad jų vaikai yra pavargę, suirzę, hiperaktyvūs, tačiau jiems į galvą nešauna mintis migdyti vaiką anksčiau arba uždrausti paaugliui sėdėti prie kompiuterio iki vidurnakčio. Eberhardas negaili kritikos.
„Zeit“: Kalbant apie vaikų priežiūrą ir lygybę, Vokietija jau senokai lygiuojasi į Švediją. Tai dabar pasakykite: nustokite pagaliau mus sekti!
Eberhardas: Nes perlenkėme lazdą. Mes jau nebekontroliuojame liberalizavimo, o lygybės tema tapo viena iš socialinių dogmų. Visi išleidžiame vos vienerių sulaukusius vaikus į darželius. Be to, mamos ir tėčiai pagal galimybes dirba vienodais pajėgumais ir eina lygiavertes pareigas. Niekas neturėtų vilktis kam nors prie uodegos. Darbas – vienintelis būdas tapti žmogumi. Tai įsisaviname nuo vaikystės. Savaime tėvystė jau nebėra vertybė. Tėvai turi iš karto spręsti, kas ir kiek laiko lieka namuose su vaiku, o kas toliau dirba.
Suskamba telefonas, tai jo žmona. Jis turi iškabinti išskalbtus rūbus. Jauniausio sūnaus patalynė turi išdžiūti iki vakaro. Jis nutraukia pokalbį, kad pasirūpinti namų ruošos darbais.
„Zeit“: O jei moteris nuspręs ilgiau likti namuose?
Eberhardas: Nė viena moteris nebegali sau to leisti. Kaltinimai bus nepakeliami. Ji pavirs reakcinga, senamadiška savo lyties išdavike.
„Zeit“: „Hen“, neutralus asmenvardis, tapo oficialių švedų leksikoje. Taip reikėtų vengti vadinti vaiką „jis“ ar „ji“.
Eberhardas: Tai žiaurus elgesys su vaikais, laimei, iki šiol praktikuojamas tik keliuose vaikų įstaigose. Šis niveliavimas ignoruoja visas mokslinės žinias apie biologinį vaikų vystymąsi. Turime didžiulę problemą su paaugliais vaikinais. Jie jau nebegali savarankiškai susitvarkyti su mokyklos reikalais, nes su jais nebesielgiama kaip su berniukais.
„Zeit“: Todėl Švedijos mokyklų lygis taip nukrito, palyginus su tarptautiniu lygiu?
Eberhardas: Ne tik todėl. Problema ir su mūsų mokytojais. Jų autoritetas yra itin nereikšmingas. Vaikai nemano, kad jiems reikia paklusti, nes jie nepaklūsta net savo tėvams. Dėl to ir rezultatų blogėjimas. Pisa tyrimo duomenimis, Švedijos moksleiviai pirmauja mokyklos nelankymo, mokytojų įžeidimų ir vandalizmo srityse. Ir nepamirškite: pagal pasitikėjimo savimi lygį!
„Zeit“: Būdinga vaikams, kurie nuolat yra priežiūros ir dėmesio centre.
Eberhardas: Taip, ir šie vaikai – „pasaulio bambos“ tampa suaugusiais ir ateina, pavyzdžiui, į Švedijos talentų šou „Idol“. Ten ieško dainuojančių talentų, kurie rytoj taps superžvaigždėmis. Taigi, jie ateina ir visiškai nesugeba dainuoti. Bet jie to net nežino. Po nuostabos atsigavę teisėjai klausia: ar tau niekas nesakė, kad nemoki dainuoti?
„Zeit“: Jų tėvai buvo pernelyg bailūs?
Eberhardas: Jie nenorėjo traumuoti vargšo vaiko. Taip ir užauga pasipūtę niekšeliai, žengiantys į pasaulį su visiškai iškreiptu savo sugebėjimų suvokimu. Susitelkimas tik į vaiką – ne pats geriausias auklėjimo būdas. Jeigu tai būtų taip, vaikai mylėtų mus labiau, nei bet kas bet kada bet ką pasaulyje. Tačiau taip nėra. Vos tik mes pasenstame, jie išveža mus į senelių namus. Kitose šalyse šeimos gyvena kartu, nes pagyvenę tėvai vis dar yra vertinami.
