Socialinei darbuotojai Linai Baronaitienei darbe tenka patirti stresą, matyti vaikų ir jų tėvų ašaras, skausmą, pasimetimą. Tačiau šias niūrias emocijas atsveria palengvėjimas, kai pavyksta suteikti pagalbą, išspręsti problemas, šildo vaikų šypsena ir tėvų padėka.
Kauno miesto socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos Linos Baronaitienės darbo vieta – Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyrius. Į šį skyrių patenka vaikai iš visos Lietuvos patyrę traumų, nudegimų, apsinuodiję, tapę fizinio, psichologinio, seksualinio smurto, nepriežiūros aukomis, bandę nusižudyti. Socialinė darbuotoja klinikose suteikia emocinę paramą, aiškinasi situacijas ir jų priežastis, moko šeimas kaip elgtis, kad nelaimė nebepasikartotų, konsultuoja, nukreipia pas specialistus tolesnei pagalbai, apie nukentėjusį vaiką praneša reikiamoms institucijoms.
Dažniausi Vaikų skubios pagalbos skyriaus pacientai – nelaimingų atsitikimų aukos
Socialinė darbuotoja Lina savo darbe susiduria su skirtingomis situacijomis, įvairiomis aplinkybėmis nukentėjusiais vaikais. Gerokai dažniau nei tyčinę prievartą, į skyrių patenka nelaimingą atsitikimą patyrusių vaikų. Pasak socialinės darbuotojos, nelaimingi atsitikimai paprastai yra nepriežiūros pasekmė. Jie nutinka toli gražu ne tik socialinę riziką patiriančiose šeimose. Vienas dažniausių nelaimingų atsitikimų, ypač mažo amžiaus vaikams – nusiplikinimai karštais skysčiais, maistu.
„Vaikų nusiplikinimai tikrai labai dažni. Drįsčiau teigti, kad per savaitę jų būna ne mažiau kaip trys. Vaikai atvežami iš visos Lietuvos. Paprastai apsipliko karšta kava. Tokia nelaimė dažniausiai nutinka mažiems, neseniai pradėjusiems vaikščioti vaikams, neretai pirmagimiams. Tėvai dar neturi socialinių įgūdžių, neturi išsiugdyto budrumo, nepagalvoja, kad vaikas gali pasiekti puodelį, nutempti staltiesę ar servetėlę su visu puodeliu, pačiupti kavinuko laidą. Netgi buvo atvejų, kai tėvai prisipažino, jog virdulį visada laiko ant virtuvės grindų“, – apie vaikams nutinkančias nelaimes pasakoja socialinė darbuotoja Lina.
Pasak jos, neretai pasitaiko, kad vaikai apsinuodija buitine chemija ar vaistais, kurie būna padėti pasiekiamoje vietoje. Vaikų dėmesį patraukia daili pakuotė, geras kvapas.
„Vaikai išgeria įvairių ploviklių, minkštiklių, labai dažnai juos sudomina skalbimo kapsulės. Taip pat didelė problema yra vaikui prieinamoje vietose padėti vaistai. Būna, kad vaikas vaistus išsilukštena iš pakuotės ir kaip saldainį sučiulpia. Neretai vaistais vaikai apsinuodija viešėdami pas senelius, kai seneliai vaistus pasideda vaikui pasiekiamoje vietoje ar netyčia pameta ant grindų“, – sako socialinė darbuotoja Lina ir kviečia suaugusiuosius būti budrius.
Pasak jos, pasitaiko, kad vaikai apsinuodija ir statybinėmis medžiagomis, kai namuose daromas remontas.
Moko tėvus saugaus elgesio
Socialinė darbuotoja Lina Baronaitienė konsultuoja šeimas, kaip sudaryti saugias sąlygams vaikams pagal jų amžių, kaip teisingai elgtis, kad nelaimė nebepasikartotų.
„Būtina taip sutvarkyti aplinką namuose, kad mažas vaikas nepasiektų karštų skysčių, laidų, buitinės chemijos – įvairių valiklių, ploviklių, minkštiklių – taip pat vaistų, aštrių daiktų. Patarčiau verdant valgyti naudotis tomis viryklės kaitvietėmis, kurios yra toliau nuo krašto, kad vaikai nepasiektų, prabėgdami netyčia neužkabintų verdančio puodo“, – pataria socialinė darbuotoja.
Anot jos, dar vienas rizikos šaltinis vaikams yra atviri langai, balkonų durys. Suaugusieji turėtų būti itin atidūs šiems objektams: „Būna, kad, vaikui miegant, tėvai atidaro langą ir išeina į kitą patalpą. Vaikas nubunda ir – prie lango. Užlipa ant palangės, persisveria ir iškrenta. Pasitaiko atvejų, kai vaikai iškrenta bežaisdami, susistumdę ar paslydę“.
Sudėtingi atvejai – paauglių bandymai nusižudyti
Socialinė darbuotoja Lina Baronaitienė susiduria ir su nusižudyti bandžiusiais nepilnamečiais, patekusiais į Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyrių. Tokiais atvejais specialistė aiškinasi įvykio priežastis ir aplinkybes, siekia įvertinti paauglio šeimos padėti, galimą pagalbos poreikį ir nukreipia ten, kur pagalba bus suteikta.
„Stengiuosi išsiaiškinti, ar vaiko šeimoje nebuvo netinkamo elgesio, smurto, nepriežiūros. Galbūt vaikas patyrė patyčias iš bendraamžių. Kalbu ir su vaiku individualiai, ir su jo tėvais, taip pat su visais kartu. Nukreipiu psichologo konsultacijai tiek vaiką, tiek ir visą šeimą, jei to reikia. Pacientą paprastai konsultuoja ir psichiatras“, – savo darbo specifiką aiškina socialinė darbuotoja Lina Baronaitienė.
Susidūrusi su vienaip ar kitaip nukentėjusiu vaiku, ji apie tai informuoja Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių, kad šeimai kuo skubiau būtų teikiama reikalinga pagalba. Jei į ligoninę atvežami smurtą patyrę vaikai, apie tokį atvejį informuojama ir policija. Šioms institucijoms pranešama ir tais atvejais, kai į ligoninę patenka alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis apsinuodiję paaugliai. Tokie atvejai priskiriami prie nepriežiūros, jie, deja, pasitaiko dažnai.
„Konsultuoju svaigalus vartojusių paauglių tėvus kaip tinkamai prižiūrėti vaikus, kad tokie atvejai nesikartotų. Jei reikia, suteikiu jiems informaciją apie organizacijas, kurios teikia pagalbą ir nemokamas paslaugas priklausomybių turintiems žmonėms“, – sako socialinė darbuotoja Lina.
Į atmintį įsirėžęs įvykis
Ekstremalių atvejų, sukrečiančių įvykių Linos darbe netrūksta. Operatyvaus darbo ji mokosi iš kolegų medikų, Linai jie taip pat suteikia ir medicinos žinių, jei jų prireikia.
Daugiausiai streso, pasak Linos, būna tada, kai pagalbos iš karto reikia keliems vaikams. Labiausiai į atmintį įstrigo trijų vienos šeimos vaikų istorija, kai vaikai kartu su mama pateko į autoavariją ir buvo atvežti į Kauno klinikas.
„Mama vairavo automobilį ir jis vertėsi. Visa šeima buvo atgabenta į Kauno klinikas. Mama buvo nuvežta į suaugusiųjų priimamajį, o vaikai – pas mus, į Vaikų skubios pagalbos skyrių. Jie buvo labai išsigandę, pasimetę, patyrę šoką. Ėmiau jais rūpintis, globoti, suteikiau jiems emocinę pagalbą, stengiausi nuteikti pozityviai, taip pat rūpinausi, kad jiems būtų atlikti visi reikiami tyrimai, būtų pranešta artimiesiems. Šeima buvo iš kito miesto“, – pasakoja socialinė darbuotoja Lina pasidžiaugusi, kad vaikų ir mamos sužalojimai nebuvo stiprūs, kaip vėliau paaiškėjo.
Ši istorija socialinei darbuotojai į atmintį įsirėžė ne tik dėl to, kad pagalbą vienu metu teko suteikti keliems vaikams, bet ir dėl laimingos pabaigos bei sulauktos padėkos: „Padėkos už darbą sulaukiu neretai. Tačiau tas atvejis buvo ypač malonus. Vaikai mane net apsikabino, prisiglaudė“.
Darbe įkvepia galimybė padėti kitiems
„Mano darbas nėra monotoniškas, jis – nesibaigiantis iššūkis. Kiekvieną kartą situacija būna vis kitokia. Labai gera, kad galiu padėti į nelaimę patekusiems vaikams ir jų šeimoms“, – sako L. Baronaitienė.
Linos nuomone, socialinis darbas yra ir profesija, ir pašaukimas. Šį kelią ji pasirinko nusprendusi atiduoti visą save kitam žmogui. Darbe Liną įkvepia vaikų šypsenos, žmonių dėkingumas, motyvuoja kolegų palaikymas.
