Staigmenų būna visokių – ir liūdnų, ir linksmų. Tai, kas šį pavasarį nutiko Dabužiuose, sujudino viso kaimelio gyventojus.
O buvo taip. 1967 metais tuometiniai aštuntokai, baigę Dabužių aštuonmetę mokyklą, nusprendė susitikti po penkerių metų. Ta proga parašė pasižadėjimą, įkišo į šampano butelį ir užkasė jį šalia mokyklos. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, tačiau 17 mokyklą baigusių aštuntokų susitikimas neįvyko nei po penkerių, nei po dešimties ar daugiau metų.
Tad butelio taip niekas ir neatkasė. Šampano butelis buvo netikėtai rastas 2022 metų kovo 12 dieną – po 55-erių metų. Ji rado dabužietė Deimantė Anusienė.
Apie šį istorinį įvykį pasakoja tuometinių aštuntokų auklėtoja Irena Šeduikytė- Stepukonienė.
Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą 1963 metais gavau paskyrimą dirbti Anykščių rajone, kur mane tuometinis rajono švietimo skyrius nukreipė į Dabužių aštuonmetę mokyklą. Gavau auklėti penktokus. Buvau jauna, energinga, galvojau „nuversti kalnus“. Dabužių aštuonmetės direktorius Povilas Kairys mano iniciatyvą šiek tiek sumažino, liepė „nusileisti ant žemės“ iki penktokų lygio. Penktokus auklėjau iki aštuntos klasės. Esu kilusi iš Pakruojo. Kai baigiau vidurinę mokyklą, mes užkasėme šalia mokyklos šampano butelį su „testamentu“, todėl savo auklėtiniams taip pat daviau tokią mintį. Visi entuziastingai sutiko. Tačiau kažkaip po penkių metų susitikti nepavyko, tad mūsų užkasto butelio istorija užsitęsė net 55-erius metus. Beje, Dabužių mokykla buvo mano vienintelė darbovietė, kurioje pradirbau 43 metus.
Šampano butelio atradimo istorija
Šių metų kovo 12-ąją man paskambino su manimi kartu mokykloje dirbusi mokytoja Regina Avižienė ir paklausė, kiek mano auklėjamoje aštuntoje klasėje buvo vaikų, pasakau, kad septyniolika. Tuomet ji tarstelėjo, kad „tai jūsų palikimas“ ir pasakė, jog rastas šampano butelis. Ūkininkai, kurie nupirko buvusios mokyklos pastatą, kasė šulinį ir žemes vėžė prie krūmų. Ūkininkų dukra Deimantė, eidama pro šalį pamatė, kad kažkas blizga. Kaip jai kilo mintis pakelti butelį, kas dabar pasakys. Paėmusi žemėtą šampano butelį, norėjo jį numesti, tačiau pastebėjo, kad jame kažkas yra. Atsinešus namo ir atkimšus, bandė ištraukti popieriaus lapus, tačiau nepavyko. Kaip nebūtų gaila, butelį teko daužyti. Štai tada ir paaiškėjo butelio turinys. Kai viską apgalvojau, labai apsidžiaugiau, kad mūsų „iškasena“ pateko į geras rankas, kad jo nenumetė šalin, kad smalsumas nugalėjo. Matyt, taip buvo lemta.
Klasiokų susitikimas po 55-erių metų
Atgavus dokumentą su septyniolika parašų, pradėjau ieškoti savo auklėtinių, nes kažkaip nutiko, kad ryšio nepalaikėme. Vieni per kitus susisiekėme. Išsiaiškinau, kad iš 17 auklėtinių gyvų liko tik 12. Į susitikimą, kurį susitarėme rengti lygiai po 55 metų birželio 18 dieną 12 valandą, atvyko 8 auklėtiniai su šeimomis. Klasės susitikime dalyvavo mokytojos Janina Karosienė ir Regina Avižienė. O susitikimas prasidėjo klasės valandėle po 55-kerių metų, tikrino klasės lankomumą. O kiek džiaugsmo buvo, kai susitikome, apsakyti negaliu. Prisiminėme, kaip baigę penktą klasę, vaikai ėjo prašyti mokyklos direktoriaus, kad mane paliktų juos auklėti, nes tuomet mane paskyrė mokyklos direktoriaus pavaduotoja, ir kaip apsidžiaugė, jog direktorius P. Kairys buvo sukalbamas.
Ką dar galiu papasakoti. Visi buvome nuėję prie mokyklos. Deimantė parodė, kur buvo iškastas butelis, tačiau kai kasė šulinį, butelio tuomet niekas nematė. Pasivaikščiojom po mokyklą, susiradom savo klasę. Džiaugsmas, gėlės, begalinės kalbos, daugybė nuotraukų ir prisiminimai, prisiminimai, prisiminimai…
Dalina RUPINSKIENĖ
Šaltinis: Nyksciai
