Keliautojas pasakoja, kad Pitcairn sala yra viena sunkiausiai pasiekiamų apgyvendintų salų pasaulyje.
„Ne be reikalo. Asmeniškai man tai buvo turbūt viena didžiausią įspūdį palikusių salų, o aplankyta jų nemažai“, – įspūdžiais dalijasi D. Kneižys.
Įdomi istorija
Pasak jo, šią salą ypatingą daro jos išskirtinė istorija.
„Kam įdomi ši istorija, kviečiu pasidomėti “Mutiny on the Bounty”, yra pastatyta nemažai filmų apie tai, kaip britų jūrininkai maištautojai perėmė laivą, pasiėmė vietinių moterų ir išvyko ieškoti salos, kur būtų galima apsigyventi ir pasislėpti nuo britų kariuomenės.
Radę šią salą maištautojai galėjo ilgai ir laimingai čia gyventi, bet pradėjo kovoti dėl moterų ir valdžios ir taip vos nesusinaikino”, – pasakoja D. Kneižys.
Pasak keliautojo, salos gamta ne ką mažiau žavi. Pakelėse auga tiek palmės, tiek pušys, eglės, kalnuose – tankios džiunglės, o skardžiuose ir kalnų viršūnėse esančiose dykynėse – raudona žemė.
Už elektrą saloje nereikia mokėti, nes visur stovi saulės baterijos.
Gyvenimas – be didelių išlaidų
„Pinigų čia gyvenant nelabai ir reikia, pagrindinė tavo valiuta – tai tavo laikas. Kiek prisidėsi prie kitų gerovės, tiek pats ir turėsi. Už žemę mokėti nereikia, užtenka išsirinkti vietą ir gražiai paprašyti. Tuomet paprašai visų pagalbos, susirenka talka ir pastato tau namą. Tuomet visi eina statyti namą kitam. Tokiu pat principu tiesiami ir gerinami keliai, kita saloje esanti infrastruktūra. Atrodo neįtikėtina, bet čia tai realu.
Už elektrą saloje taip pat nereikia mokėti, nes visur stovi saulės baterijos. Šildymo nėra – energija nekainuoja. Vanduo irgi nekainuoja, nes viską pasiima iš kalnų lyjant lietui. Todėl maksimalus gyventojų skaičius čia tėra vos apie šimtą žmonių, mat esant daugiau gyventojų neužtektų vandens kasdienėms reikmėms.
Pasakojama, kad XIX amžiuje populiacija pasiekė 230 žmonių, todėl visi draugiškai nusprendė išsikelti iš salos, mat nenorėjo palikti vieni kitų. Visi išsikėlė į Norfolk salą. Po trejų metų pajautė, jog namai visgi ne čia, ir dauguma sugrįžo į tikruosius namus – Pitcairn salą.
Keliones šios salos gyventojai renkasi atsakingai, nes iki artimiausio didesnio oro uosto laivu reikia plaukti dešimt dienų. O ir laivas atplaukia kartą per tris mėnesius ir atveža tam tikrų produktų, kuro, įrankių”, – apie išskirtinę salą pasakoja D. Kneižys.
Pasak jo, laikas šioje saloje buvo toks ypatingas, tad išvykti nebuvo lengva.
„Tikiu, jog kada nors čia tikrai sugrįšiu. Kaip sakė gidė Brenda: “The home is the your heart is.„ O dalis mano širdies tikrai buvo palikta šioje mažoje, bet ypatingoje saloje“, – sako keliautojas.
Aukščiausiame Pitcairn salos taške nuorodos žymi atstumus iki didžiausių pasaulio miestų.
Sala turtinga vaikų
Kita ne ką mažesnį įspūdį lietuviui palikusi sala Ramiajame vandenyne – Solomon.
„Turėjau progą išlipti ir pasivaikščioti ryte po šią atokią Ramiojo vandenyno salą. Vaikai čia kasdien laksto basi, maudosi jūroje, žvejoja ir gaudo krabus bei lobsterius laisvalaikiu.
Su tėvų pagalba susiranda medį, paskui jį patys skaptuoja savaitėmis, kol iš jo išgauna kanoją, kuri tampa jų pagrindine transporto priemone nuo pat mažens.
Jie nesako, kad iš medžio pasigaminau valtį. Jie sako – kanoja jau buvo medyje, gamta jau sukūrė ją, man tiesiog reikėjo ją rasti paslėptą ten, viduje. Jie tarsi suauga su gamta, susijungia”, – pasakoja keliautojas.
Solomon sala yra viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur tamsiaodžiai gyventojai turi šviesius plaukus.
Pasak jo, vietiniams vaikams nereikia savaitgalio, kad galėtų išeiti į kiemą su draugais ar pabūti paplūdimy, jie tai daro kasdien.
„Vaikai čia neturi telefonų, “Ipad’ų„, televizorių ir “Netflix’ų”, tačiau turi vienas kitą. Turi bendravimą ir labai artimą tarpusavio ryšį.
Ir jų čia ženkliai daugiau nei suaugusiųjų, nes jie nuo mažens yra didelė pagalba ir iš dalies darbo jėga. Sugeba pagauti žuvį, rinkti kokosus ir papajas, auginti kitus vaisius.
Beje, dauguma vaikų auginami bendrai, nelabai kas skirsto ar čia tavo, ar mano. Filosofija paprasta – čia yra mūsų kaimas ir mūsų vaikai.
Tiesa, Solomon sala yra viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur tamsiaodžiai gyventojai turi šviesius plaukus. Sakoma, kad jie tiesiog nublunka nuo saulės, bet gali būti ir kita tokios išskirtinės išvaizdos versija. Esą dar XVII amžiuje atvykus ispanų keliautojams ir susimaišius su vietiniais, matyt, išliko europietiškas genas, kuris veikia plaukų spalvą iki šiol”, – apie dar vienos išskirtinės salos ypatumus pasakoja D. Kneižys.
Pasak jo, vietiniams atvykę turistai pasirodė labai įdomūs. Visi prašė nusifotografuoti, klausė klausimų savo laužyta anglų kalba.
„Angliškai jie čia kažkiek kalba, nes tai jų oficiali kalba, tačiau beveik kiekviena gentis ir sala turi savo atskirą kalbą. Gražu stebėti, kai visi valgo drauge, mokosi, laksto ir žaidžia. Mažas pasaulis dideliame pasaulyje“, – pasakoja keliautojas.
Dominyko KNEIŽIO nuotraukos.
Daugiau panašių istorijų ir kelionių instagrame: @hawaiius
