Lietuva visada garsėjo ypatingais žmonėmis. Su Klaipėda susijęs H. Šlymanas atrado Trojos miestą, L. Mažylis atranda Lietuvos nepriklausomybės aktą, o štai Rūta Janonienė atrado šį tą ypatingo. Lenkijoje atradusi 1844 m. akvarele pieštą garsios ikonos kopiją, nustebino ne vieną. Vilniaus Dievo motinos ikona yra laikoma stebuklinga, šiuo metu, išgyvenant karą, tapo ypatingai reikalinga, teikianti dvasinės stiprybės. Vilniaus Bazilijonų vienuolyne stebuklingoji ikonos kopiją iškilmingai buvo pašventinta ir tapo matoma visiems. Kokią reikšmę ši ikona turi nūdienos žmogui ir koks buvo jos kelias atradimo link kalbamės su atradėja vilniete Rūta Janoniene.
–Jūs prisidėjote prie Vilniaus Dievo Motinos ikonos atsiradimo Vilniuje, sakykite, o kokia buvo jos kelione iki viešo jos pašventinimo?
-Aš tik radau Lenkijos rinkiniuose 1844 m. akvarele pieštą šios garsios ikonos kopiją ir pasidalinau šiuo radiniu . Visos iki šiol žinotos šios ikonos kopijos yra sukurtos po 1866 m., t. y. po rusų stačiatikių atlikto „ atnaujinimo”, kurio metu buvo sunaikinti autentiški paveikslo aptaisai, karūnos ir kitos unitiškos puošmenos, o pati ikona restauruota.
Šioje gi kopijoje dailininkas Marcelinas Januševičius užfiksavo atvaizdą tokį, koks jis buvo Švč. Trejybės šventovėje bazilijonų laikais. Iki šiol kaip atrodė ikona iki 1866 m. galėjome spręsti tik iš aprašymų, o dabar štai galime pažvelgti į atvaizdą iš praeities.
Taigi aptikus šią kopiją buvo daug džiaugsmo, o bazilijonams kilo puiki mintis ja remiantis atkurti dingusią ikoną. Reikia priminti, kad ikonos originalas I-jo pasaulinio karo metu iš Vilniaus buvo išvežtas į Maskvą ir į Lietuvą nebegrįžo.
–Sakoma, kad ši ikona yra stebuklinga, ar galite pasidalinti jos stebuklų istorijomis?
-Ikona buvo tikinčiųjų laikoma stebuklinga, tai reiškia, kad prie jos meldžiantis žmonės patirdavo ypatingų malonių, už kurias dėkojant aukodavo votus (sidabrines įvairių formų plokšteles), papuošalus, iš kurių ilgainiui ir buvo pagaminti puošnūs sidabriniai aptaisai. Deja, nežinoma, ar buvo pildoma prie šio atvaizdo patirtų stebuklų knyga, gal ji tiesiog neišliko.
Šiaip ar taip, konkrečių istorijų beveik nežinome, išskyrus kelis pasveikimus iš sunkios ligos, kurie aprašyti bazilijonų dokumentuose. Vis dėlto, buvusių ikonos aptaisų brangumas ir puošnumas leidžia spėti, kad votai už patirtą paguodą, pasveikimus ar kitas malones buvo aukojami gausiai.
Matyt, kaip ir prie kitų malonėmis garsėjančių Dievo Motinos atvaizdų, dažniausiai dangiškosios pagalbos šauktasi sunkios ligos ar mirtino pavojaus atvejais.
–Gyvename kare, kaip ši ikona šiandien gali į mus prabilti ir kodėl verta ją atrasti?
-Šventumą turbūt verta atrasti ir taikos metu, ir vykstant karui. Paprastai kritiniais visuomenės gyvenimo momentais žmonių tikėjimas ir stebuklo laukimas sustiprėja, galbūt todėl, kad tokiais momentais labiau atsiskleidžia žmogiškųjų pastangų ir galimybių ribotumas.
Kita vertus, karo ir mirties akivaizdoje natūralu atsigręžti į tą, kuri rodo mums Gyvenimo kelią. Tam tinka pažvelgti ir į šią ikoną, ir į Aušros Vartų atvaizdą ir į bet kurį, net ir menkiausią, paveikslėlį maldaknygėje.
Vis dėlto, tiems, kam brangus istorijos tęstinumas ir sąsajos su praeitimi, verta prisiminti, kad Vilniaus Dievo Motinos ikona, XVI a. pradžioje patekusi į Lietuvą, jau XVII a. viduryje Alberto Vijūko-Kojelavičiaus išleistame veikale Lietuvos istorijos įvairenybės paminėta tarp žymiausių Vilniaus sakralinių vertybių. Ji kartu su žmonėmis dramatiškai išgyveno XVII a. vidurio maskvėnų okupaciją, buvo slapstoma, patyrė tremtinės dalią ir tik po karo grįžo į savo altorių, tad šio atvaizdo istorijoje sutelkta didelė kolektyvinės mūsų daugiataučio miesto atminties ir tikėjimo jėga.
–Turbūt retas kuris žino, kad Vilniuje netoli Aušros vartų turime brolius Bazilijonus. Papasakokite apie juos ir kaip jie susiję su šią ikona.
-Aš labai tikiuosi, kad bent jau vilniečiai žino šią vietą. Barokiniai bazilijonų vienuolyno vartai turbūt yra viena iš fotogeniškiausių miesto vietų. Tiesa, apie pačios vienuolijos gyvavimą turbūt žinoma mažiau. Bazilijonai – graikų apeigų katalikų (unitų) vienuolių ordinas, įsteigtas XVII a. I pusėje.
Šio ordino istorijoje Švč. Trejybės šventovė Vilniuje užima ypatingą vietą, čia ilgą laiką buvo vienuolijos centras, o ikona, apie kurią kalbame, puošė vieną iš altorių nuo XVII a. pradžios iki 1915 m. Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų bendromis jėgomis prieš keletą metų apie šią vienuoliją ir jos veiklą Vilniuje išleista išsami knyga –Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas (moksliniai redaktoriai Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018), beje, išversta ir į ukrainiečių kalbą. Visi besidomintys istorija ten gali rasti daug įvairiausios informacijos.
–Kaip šiandien Lietuvoje gyvena Ukrainos bendruomenė ir kaip kiekvienas galime prisidėti, kad karas liautųsi?
-Apie ukrainiečių bendruomenę negaliu kalbėti, nes jai nepriklausau. Neturiu ir ypatingų receptų karui baigti. Bet mes iš tiesų visi galime prisidėti prie pergalės nepavargdami būti tiesos ir skriaudžiamųjų pusėje. Konkrečius veiksmus, manau, kiekvienas turi atrasti pats.
Kaip jau minėjau, nepriklausau ukrainiečių bendruomenei, bet toje, kuriai priklausau, maldos poreikis buvo ryškus ir taikos metu.
Mindaugas Jonušas
Šaltinis: Nyksciai
