Liepos mėnesio pabaigoje pagal liaudišką posakį: per Oną bus šviežios duonos Arklio muziejaus muziejininkai suorganizavo rugių kirtimo šventę. Renginyje dalyvavo folklorinio ansamblio „Liktužė“ muzikantai ir dainininkai (vadovė Jūratė Svidinskienė), Vilniaus atviros Waldorfo, Kupiškio T. Matulionio mokyklų mokiniai su mokytojomis ir muziejaus lankytojai. Rugiai buvo nukirsti laikantis senų apeigų ir ritualų. Kirtėjai džiaugėsi, kad iš Dievo malonės sulaukė giedro dangaus, o muziejaus lankytojai kasmet organizuojama jau tradicine tapusia rugiapjūtės švente.
Iškilmingas oracijas lydėjo darbai
Šventė prasidėjo dalgių plakimu. Dalgis ilgą istoriją turintys javų kirtimo įrankis. Dalgiai buvo naudojami prieš 7 tūkstančius metų ir mažai kuo skiriasi tuo tų, kuriuos dar neseniai naudojo kaimo žmonės kirsdami javus ir šienaudami laukus. Dalgis visada prašo šeimininko dėmesio. Pirmiausia reikia dalgį išplakti plaktuku, paskui jau galąsti su pustykle Tam reikalui dažniausiai ant medinio koto būdavo pritvirtinamas specialus priekaliukas, o šalia padedamas indas su vandeniu plaktukui pamirkyti, kad dalgis nuo plakimo neįkaistų.
Kokia rugiapjūtė be talkos. Su dainomis ir dalgiais ant pečių „Liktužės“ ansambliečiai perėjo visą Niūronių kaimą ir muziejaus kiemelyje sutiko laukiančius Vilniaus Waldorfo ir Kupiškio T. Matulionio mokyklų mokinius. Jiems labai smalsu buvo sužinoti, kaip anksčiau žmonės ėmė derlių ir pamatyti, kaip užaugo jų pasėti rugiai. Prie kirtėjų prisijungė ir muziejaus lankytojai.
Į svečius gražia oracija kreipėsi L. Galginaitytė, kuri papasakojo koks svarbus ir sunkus buvo rugių kirtimo darbas. Rugių pjovėjai darbą pradėdavo trečią ryto ir baigdavo devintą valandą vakare. Senovėje javus pjautuvais pjaudavo ir pėdus rišdavo daugiausia moterys, vyrai eidavo statyti gubų. Moterys eidamos rugių pjauti pasiimdavo ir kūdikius. Laukuose iš trijų kartelių pastatydavo žėglį ir po juo pakabindavo lopšį. Sakydavo, kad vėjas vaiką pasups. Žinoma, nuo saulėtekio iki saulėlydžio pjautuvu šmygiuojant įskausdavo juosmenį, nuo šiurkščių javų rankos degė. Moterų vargus palengvindavo dainos – kai dainuoji, tai ir nuovargį pamiršti. Vyrams pradėjus javus kirsti dalgiais, moterys rišdavo pėdus. Rugiapjūtės darbus lydėjo apeigos. Supjovus tris pirmas saujas, būdavo surišamas mažas pėdukas, vadinamas „gaspadoriumi“. Eidamos namo pjovėjos nešdavosi ir „gaspadorių“. Parsinešusios pastatydavo kampe už stalo. Šiaurės ir vidurio Lietuvoje paskutinis pėdas buvo pamėtėjamas į viršų, kad kitais metais rugiai būtų dar aukštesni, nes senovėje žmonės tikėjo, kad paskutinioje pradalgėje pasislepianti rugių augimo dvasia. Dzūkijoje supindavo Jievarą-rugių kasą, kuris lemdavo gerą derlių. Baigdami rugiapjūtę iš paskutinio pėdo pindavo pabaigtuvių vainiką. Vainikas būdavo įteikiamas šeimininkei. Šeimininkė pasitikdavo vainiką kaip nepaprastą svečią ir pakabindavo garbingiausioje gryčios vietoje – krikštasuolėje. Daugelyje vietų pabaigtuvių vainiką pirmiausia duodavo pauostyti derlių parvežusiam arkliui, o paskui įteikdavo šeimininkei.
Išklausę pasakojimą ir iškilmingai pakylėję šventėje dalyvavusias Onutes, talkininkai patraukė į rugių lauką. Gaspadorius J. Petraitis padėkojo žemei, palaimino lauką ir leido simboliškai pradėti kirsti rugius seniausiam ansamblio nariui. Vaikų pasėti rugiai užaugo, kaip mūras, todėl ne juokais teko rimtai paplūšėti. Rugius kirto ir muziejaus lankytojai, nes kur kitur pasitaikys proga rankose palaikyti kaimuose naudotą seną dalgį ir dar rugius kirsti. Vyrai kirto rugius, moterys rišo pėdus, o vaikai padėjo sustatyti gubas. Pabaigoje surišę Jievaro kasą ir simboliškai žemei paaukoję apeiginės duonos talkininkai sugrįžo į sodybos kiemą, kuriame atsigaivino gira, ragavo šventės šeimininkės, edukatorės V. Mikučionytės paruoštomis patalkio vaišėmis, šoko, dainavo. Moksleivius ir suaugusiuosius vienijo bendrystė, noras pažinti ir bent iš dalies pajausti ilgą duonos kelią nuo grūdo iki stalo.
Metai iš metų pildosi muziejaus kūrėjo svajonės
Muziejuje dirbantis, buvęs Elmininkų bandymų stoties direktorius K. Rainys kalbėjo apie apeiginę šv. Onos duoną, kuri buvo kepama iš nublokštų nuo javų pėdų grūdų. Vėliau nublokštus javų pėdus kaimo žmonės panaudodavo stogams. Ne visada pavykdavo nublokšti rugius pirmajai duonai, bet žmonės vis tiek sėdavo rugius vildamiesi, kad kitais metais bus geresnis derlius. K. Rainys priminė, šiais metais jau septintoji rugiapjūtės šventė sutapo su Arklio muziejaus sumanytojo prof. P. Vasinausko kelionės su arkliu po Lietuvą 50-siomis metinėmis. Prof. P. Vasinaukas buvo sukūręs nedidelio lietuviško ūkio teoriją. Jam priklauso ir kurortinės žemdirbystės idėja, kuri turėjo priešintis besaikiai melioracijai žemės ūkių stambinimui su didžiuliais gyvulininkystės fermų kompleksais. Profesorius matė, kad ir ateityje ne bekraščiuose ūkininkų laukuose ir didžiuliuose gyvulių kompleksuose, bet jo išsvajotame Arklio muziejuje gali būti vykdoma edukacija ir gyvūnų terapija. Kiekvienais metais muziejininkai vis labiau įgyvendina muziejaus kūrėjo mintis. Rudenį taip pat ruošiasi rugių sėjai ir pateiks lankytojams naujų siurprizų. Atvažiavę į muziejui vaikai galės patys pasėti rugius ir pamatys, kaip su arkliais rugius sėdavo prieškario Lietuvos ūkininkai. Ražienų laukas jau laukia norago, o muziejininkai kviečia mokytojus su savo klasėmis sėti rugių.
Egidijus Musteikis
Fotografijos S. Skrebio ir iš muziejaus rinkinio.
Šaltinis: Nyksciai
