Vasario trečią dieną, Rietavo kultūros centre pristatytos dvi knygos. Rietavo kraštietė ekonomistė, istorijos ir gastronomijos entuziastė, Vilniaus miesto gidė, knygų „Karalienės Bonos virtuvė“ ir „Ponios Smetonienės virtuvė“ sumanytoja. Jolita Narvaišaitė Bernotienė pristatė unikalų leidinį „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą“. J. Bernotienė šioje knygoje, kartu su savo bendraautore, leidinio iniciatore, gamtos mokslų daktare, ekologe, gamtos gide Onute Grigaite suaktualino XII amžiaus moters, vienuolės Hildegardos Bingenietės patarimus ir pritaikė juos nūdienai. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pristatė į knygų mugę išlydimą leidinį – „Rietavas. Oginskių rezidencijos pažintiniai maršrutai”. Rietaviškiai galėjo pažinti istorinius išminties klodus iš praeities.

Jolita Narvaišaitė Bernotienė (dešinėje) pristatė unikalų leidinį „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą“ Rietave. Otilijos Gricienės nuotr.

Pagydė mažas akmenukas

Jolita Narvaišaitė Bernotienė, Rietave. Egidijaus Griciaus nuotr.

Kalbėdama apie žinią iš XII amžiaus, J. Bernotienė neslėpė, jog knygos „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą“.įkvėpimo šaltiniu tapo mažas akmenukas, pridėtas prie išnirusios Musteikos kaimo viešnios, iš Vokietijos kojos. Etnografiniame Musteikos kaime, Varėnos rajone, pas Onutę Grigaitę kartą svečiavosi viešnia iš Vokietijos. Ji, bevaikščiodama atokaus, legendinio sunkiai privažiuojamo kaimo apylinkėmis, Dzūkijos nacionaliniame parke, nikstelėjo koją. Moteris savo žygio po vaizdingas apylinkes nenutraukė, o radusi mažą akmenuką prisirišo prie skaudamos vietos ir džiugiai nužingsniavo toliau. Pasirodo viešnia buvusi farmacininkė, dirbusi vienoje Vokietijos vaistinių, kur prekiaujama preparatais pagamintais pagal vienuolės Hildegardos Bingenietės receptus, ji turėjo daug žinių apie liaudies mediciną, o taip pat papasakojusi apie XII amžiaus šviesuolę, krikščionių šventąją, abatę – Hildegardą Bingenietę, pagal kurios receptūras yra gaminami vaistai. Išgirdusi šią žinią iš kaimynės, Jolita ne iš karto pasinėrė į knygos rašymą, mat su šventaisiais, ekonomikos mokslus išmananti moteris, tikino nieko bendro neturinti. Tačiau smalsumas nugalėjo, ir domėjimasis šia šventąją, abate, vienuole, gyvenusia laikais, kuomet moterys neturėdavusios įtakos ir balso visuomeniniame gyvenime ir už domėjimąsi liaudies medicina galėjo būti apkaltintos raganavimu ir nubaustos mirtimi, ėmė ieškoti daugiau informacijos ir žinių. Jos atradimai sugulė į knygą, tačiau tuo pažintis su šia išskirtine asmenybe nesibaigia, Jolita pradėjo studijuoti apie ją netgi universitete. .

Vytas Rutkauskas pristatė į knygų mugę išlydimą leidinį – „Rietavas. Oginskių rezidencijos pažintiniai maršrutai”. Egidijaus Griciaus nuotr.

Kas buvo Hildegarda Bingenietė?

Hildegarda Bingenietė. Iliustracija paimta iš https://smoda.elpais.com

Hildegarda Bingenietė gimė Bermersheime, Reino krašte (dab. Vokietija) kilmingoje šeimoje. Ji buvo 10-as šeimos vaikas, kuris dažnai sirgdavo. Šventoji nuo pat ankstyvosios vaikystės turėjo religinių vizijų, kurias ji patirdavo sąmoningoje būsenoje. Pati Hildegarda negalėjo suvokti, kodėl ji regi ir girdi dalykus, kurie nuo kitų yra paslėpti. Esminis klausimas, kurį sau kėlė Hildegardos tėvai, buvo ar vizijas, kurias regi Hildegarda, siunčia Dievas, ar jos iš piktojo? Todėl iš pradžių jie nežinojo, kaip toliau elgtis. Dėl to tėvai jau 1106 m. nusiuntė 8 metų amžiaus Hildegardą į Disibodenbergo benediktinų vienuolyną. Spėjama, kad vienuolyne ji išmokusi skaityti ir rašyti. Mistikės, Bažnyčios mokytojos, gydytojos, žolininkės, filosofės, kompozitorės ir šviesuolės Hildegardos Bingenietės gyvenimas išties kelia nuostabą. Visų pirma, kaip gyvendama ankstyvaisiais viduramžiais, ji gydė žmones, kūrė muziką, statė spektaklius, aštriai pasisakė apie religijos vadus, ir nebuvo sudeginta ant inkvizicijos laužo? O pasirodo, ji sugebėjo gauti įtakingų to meto dvasininkų, Bernardo Klerviečio, o kartu ir popiežiaus Eugenijaus III patvirtinimą, jog jos vizijos iš Dievo. Nenuostabu, kad susidomėjimas jos asmeniu, mokymu ir palikimu visame pasaulyje pastaruoju metu smarkiai auga. Šis susidomėjimas pastebimas ir Lietuvoje.

Silpnos sveikatos

Hildegarda Bingenietė. Iliustracija paimta iš www.bernardinai.lt

Nors šventoji buvo silpnos sveikatos ir per gyvenimą nemažai laiko pragulėjo ligos patale, vis dėlto spėjo įkurti du vienuolynus, parašyti tris didelius teologijos veikalus, visoje Europoje bendravo su iškiliomis bažnytinio ir politinio gyvenimo asmenybėmis, buvo abatų, vienuolių ir pasauliečių dvasinė palydėtoja, parašė giesmių Mišioms ir dvasinę giedamą pjesę teatrui. Ji parašė gamtos pažinimo ir medicinos veikalų, o sulaukusi šešiasdešimties iškeliavo pamokslauti. Hildegarda nuveikė iškilių dalykų daugelyje sričių, nors ji savo vizijas užrašinėti pradėjo gan brandžiame amžiuje, būdama 43. Viena ryškiausių viduramžių moterų vienuolių yra savo laiką pralenkusios universalios asmenybės pavyzdys. XII a. vienuolės Hildegardos Bingenietės aprašytos medicinos ir mitybos paslaptys, pasiekusios mūsų laikmetį. Jose gali rasti bendrumų su ajurveda ir kinų medicina. Ankstyvųjų Viduramžių protarpinis badavimas, gydomieji augalai, maisto archeologiją primenantys receptai.

Jolita Narvaišaitė Bernotienė kartu su savo bendraautore, leidinio iniciatore, gamtos mokslų daktare, ekologe, gamtos gide Onute Grigaite https://www.lrytas.lt nuotr.

XII amžiaus žinia mūsų laikams

Pasak knygos autorės J. Bernotienės, stebuklai gyvenime nutinka, tačiau tai gana retas reiškinys. Jie yra, bet mes jų nepastebime. Anot jos aprašytos istorinės asmenybės, melancholija ir liūdesys yra yda, iš kurios neretai kyla visos ligos. Žmogaus stresas, melancholija, liūdesys alina mūsų organizmą. Taip pat reikėtų taisyklingai maitintis, nes yra pastebimas tiesioginis ryšys tarp maisto ir džiaugsmo. Vieną sveikiausių produktų, anot šventosios buvusi spelta. Kitaip nei kitų veislių kviečiai, speltų grūdai yra padengti žiedažvyniais, kurie natūraliai apsaugo grūdus nuo ligų ir kenkėjų, todėl jų apsaugai nereikalingi pesticidai, kurie naudojami auginant paprastuosius kviečius. Speltos – genetiškai sveiki grūdai, atsparūs aplinkos užterštumui. Šie grūdai retai kada auginami pramoniniu būdu, nes tręšiamų ir netręšiamų laukų derlingumas panašus, tai – laukinė grūdinė kultūra. Speltų grūduose esančios maistinės medžiagos puikiai tirpsta, todėl organizmui jas įsisavinti lengviau, būtent dėl šios priežasties speltų miltai netukina. Bene sveikiausia mėsa – ožkiena, žvėriena, vištiena. Organizmą nuodija kiauliena, porai, braškės, persikai. Sveika valgyti keptus burokėlius, naudoti maistui gardinti pankolį, čiobrelius. Svarbiausia Hildegardos mokymo dalis yra mokėti džiaugtis, puoštis, mėgautis maistu, muzika, gyvenimu. Ji ragino džiaugtis kiekviena diena. Skaičiusieji pristatytą knygą teigia, jog leidinys lengvai skaitomas, smagus ir pozityvus, augalų pristatymai lakoniški, šiuolaikiški, o ir patiekalai pritaikyti šių dienų skoniui. Receptai yra paprasti, juos gaminant, galima nemažai sutaupyti.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000249151/pasaulio-puodai-vienuoles-hildegardos-bingenietes-aprasytos-medicinos-ir-mitybos-paslaptys-pasiekusios-musu-laikmeti?fbclid=IwAR1UpIHnLEu7u39eGSlIkP6TZdP5GWzlqehc1vOYBycAjnWmgSgDSKM8ilI

Oginskių rezidencijos pažintiniai maršrutai

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pristatė į knygų mugę išlydimą leidinį – „Rietavas. Oginskių rezidencijos pažintiniai maršrutai”. Ši knyga – tai pirmas Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus bandymas visuomenei papasakoti, kaip sąlyginai per trumpą laikotarpį (1835-1900) neišvaizdus medinis Rietavas pasikeitė į vieną įspūdingiausių ano meto Lietuvoje architektūrinių urbanistinių ansamblių. Erdvaus Jūros upės slėnio kraštovaizdyje įaugę Rietavo bokštų siluetai ir šiandien žadina aplinkinių žmonių dvasinę energiją, liudydami kunigaikščių Oginskių užmojus šio krašto vystymosi perspektyvai, primindami gerokai primirštas sąsajas su tolimąja Florencija. O juk būtent ten, nuo Renesanso laikų miestų bokštais garsėjančio Toskanos regiono sostinėje, 1808 m. į šį pasaulį atėjo Rietavo rezidencijos kūrėjas Irenėjus Oginskis. Ten, Florencijoje, didžiajame Šventojo Kryžiaus panteone, greta kitų iškilių asmenybių ilsisi ir M. K. Oginskio palaikai. Neatsitiktinai šios šventovės fasado siluetas atsispindi ir didžiajame Rietavo Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios altoriuje. Ši knyga – tai priminimas, kaip iš Oginskių rezidencijos po Žemaitiją, tuo pačiu ir Lietuvą XIX a. pasklido socialinių pertvarkymų, švietimo, mokslo, technikos naujovių proveržio šviesa. Laikmetį pralenkęs fenomenas, visiems laikams tapęs vizitine Rietavo kortele, arba tiesiog – Rietavo Genius Loci (vietos dvasia). Iš tiesų, argi ne ji, vietos dvasia, traukia čia sugrįžti po Lietuvą ir kitas šalis pasklidusius kraštiečius, nors kartą čia pabuvojusius svečius, kultūros paveldo puoselėtojus, eilinius muziejaus lankytojus. „Knygos autoriai atidavė daug laiko, kad įeitų į archyvus ir atneštų mums išlikusias žinias iš praeities”, – pristatyme kalbėjo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas . Ši knyga bus pristatoma Vilniaus knygų mugėje.