Ribos su šeima nustatomos sunkiausiai. Vienas iš dažniausiai sutinkamų reiškinių užaugusių vaikų ir tėvų santykiuose – vaikų kaltės jausmas, jog negali tėvams grąžinti skolos už tai, kad daug dėl jų padarė, galbūt net paaukojo.
Pasak klinikinių psichologų dr. Kylee Forrest ir dr. Aaron Frost, vaiko pareigos jausmas dažnai neleidžia su tėvais nusistatyti reikalingų ribų ir verčia kentėti. Žmonės, vengdami brėžti ribas tiems, prieš kuriuos jaučiasi įsipareigoję, išvengia kaltės jausmo.
Tuo pačiu gyvena nelaimingi, nes negali judėti į priekį besistengdami įtikti tėvams, pavyzdžiui, nesugeba palikti gimtojo miesto. Problema tampa neegzistuojanti skola. Tėvams turime jaustis dėkingi už viską, ką jie mums suteikė, turime jiems padėti, kai tikrai reikia pagalbos. Bet ar turime gyventi taip, kaip patinka mūsų gimdytojams? Ne, neturime. Ir patys iš savo vaikų negalime to tikėtis.
Vaikų ir tėvų santykiai. Kaip brėžti ribas?
Dar viena vaikų ir tėvų santykių problema – per didelė vieno iš sutuoktinio šeimos nario įtaka dabartinei šeimai. Jei daug neigiamų emocijų, susijusių su artimu žmogumi, perkeliate į savo šeimą, vadinasi, taip pat turite problemų su ribomis. Ypač jei savo mamai, tėvui ar kam nors kitam leidžiate pernelyg daug kištis į jūsų šeimos reikalus. Būna atvejų, kai jauna šeima papuola į finansinius tėvų spąstus.
Tėvai, norėdami gero, padeda savo vaikams, bet šie tampa nuolatiniais jų skolininkais. Dar blogesnis tėvų ir vaikų santykių modelis, kada tėvai savo suaugusį vaiką gelbsti nuo skolų, kurių jis prisidaro švaistydamas pinigus, pavyzdžiui, gerdamas ar lošdamas. Taip tėvai stumia vaiką į bejėgystės ir neatsakingumo liūną, padaro didelę žalą neleisdami prisiimti atsakomybės už savo elgesį.
Taip pat yra šeimų, kuriose atžaloms taip gera ir malonu gyventi, kad suaugus net nekylą minties palikti gimtojo lizdo. Jei ir palieka, tai dažnai lankosi tėvų namuose, atostogauja juose, palieka skalbti savo drabužius ir labai mėgsta užsukti pavalgyti. Bėda ta, jog tokių šeimų vaikai dažnai sunkiai užmezga santykius su kitais žmonėmis, nesugeba įsipareigoti , taip pat dažnokai nesugeba savęs pilnai išlaikyti finansiškai.
Esti žmonių, kurie tarsi gimę rūpintis savo tėvais, kurie niekaip negali atsisakyti neatsakingo elgesio. Tokių tėvų vaikams būna ypač sunku nubrėžti ribas, nes juk tėvams „tikrai reikia pagalbos“. Jie jaustųsi be galo kalti palikę juos pačius tvarkytis su savo problemomis.
Visgi reikia įsivertinti, ar tai, ką duodate, atitinka jūsų galimybes. Atkreipkite dėmesį, ar jūsų problemiški ir intensyvūs santykiai su gimdytojais nekenkia dabartinei jūsų šeimai. Su broliais ir seserimis taip pat esame linkę įsisukti į santykius be ribų, dėl jų dažnai padarome tokius dalykus, kurių nepadarytume daugiau dėl nieko.
Norint pakeisti ribas su prigimtinės savo šeimos nariais, svarbu suprasti, kad toks bendravimas giliai įsišaknijęs jumyse ir vien buvimas su artimaisiais jus gali grąžinti prie senų įpročių, nevalingo elgesio, skatinamo atminties. Kad pakeistumėte santykius, pradžioje išsiaiškinkite, kas jums yra sunkiausia ir padaro daugiausia žalos.
Kokie elgesio modeliai iš vaikystės jus vis dar veikia? Pasigilinkite, su kokiomis problemomis susiduriate mėgindami brėžti ribas šeimos atžvilgiu ir kokias neigiamas pasekmes tai turi jūsų gyvenimui. Tik apsisprendę keistis, ryžtingai imkitės veiksmų, kad taptumėte suaugę savo gimtosios šeimos atžvilgiu.
Supainiotos ribos santuokiniuose santykiuose
Dažniausiai sunkumų kyla tada, kai partneris pažeidžia kito individualybę, peržengdamas ribas ir stengdamasis kontroliuoti kito jausmus, elgesį, požiūrį, verybes. Kai kuriems žmonėms gali būti sunku suvokti, kad visa tai gali valdyti tik pats asmuo. Kaip teigia psichologijos dr. Džeimsas Dobsonas, gilinęsis į šeimyninių santykių psichologiją, mėgindami valdyti kito žogaus esybinius dalykus, stipriai pažeidžiame jo ribas ir anksčiau ar vėliau patiriame nesėkmę. Šeimoje itin svarbu atkleisti savo ribas. Pasyvus elgesys: užsisklendimas savyje, raukymasis, manipuliacijos, pasyvi agresija daro milžinišką žalą santykiams. Pavyzdžiui, jei vyras mato, kad žmona per daug išlaidi, jis turi apie tai atvirai su ja pasikalbėti, o ne tenkinti visus jos norus, ieškodamas vis daugiau galimybių uždirbti, nors tai kelia jam didžiulę įtampą. Jei žmona pyksta, jog vyras per ilgai užsibūna darbe, ji turi ne visą vakarą sėdėti susiraukusi, o išsakyti nuogąstavimus ir bandyti susiderinti abiejų interesus.
Asmeninė erdvė santuokoje
Sutuoktiniams būtinas laikas atskirai: asmeniniam tobulėjimui, mėgstamiems užsiėmimams bei pabendravimui su draugais. Jei vienas iš partnerių yra itin įsikabinęs į sutuoktinį ir jaučiasi įsitempęs bei nelaimingas būnant atskirai, tai ne begalinės meilės išraiška, o didelės problemos požymis. Negalima savimi dusinti kito žmogaus, tai prives prie santykių griūties. Normalioje šeimoje sutuoktiniai brangina vienas kito asmeninę erdvę.
Psichologijos dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend pataria, jei jūsų sutuoktinis pažeidžia jūsų ribas, aiškiai pasakykite, kokie bus jo veiksmų padariniai, ir ryžtingai įgyvendinkite juos, kaip ir žadėjote. Iš anksto sužinodamas apie savo elgesio padarinius ir juos patirdamas, sutuoktinis gali nuspręsti, ar nori juos kęsti. Kadangi žmonės gali valdyti savo elgesį, vadinasi, jie gali valdyti ir savo elgesio padarinius.
Svarbu suprasti, kad kaip ir su kitais žmonėmis, taip ir su sutuoktiniu ribos skirtos jums, bet ne partneriui. Negalima painioti ribų su dar vienu būdu valdyti sutuoktinį. Nustatote ribas tam, kad aiškai įvardintumėte, ką darysite, ko ne, ką toleruosite, ko ne. Jūs neturite reikalauti, kad sutuoktinis ką nors darytų, jūs turite leisti, kad partneris tiesiog atsakytų už savo elgesį.
Tik tokios ribos yra veiksmingos, nes jūs turite valdžią patiems sau ir tik nuo jūsų priklauso, ar toleruosite ribų peržengimą. Nesitikėkite pakeisti partnerio, tik jis turi pats norėti pakoreguoti savo elgesį, kad paisytų jūsų ribų. Kad ir kaip keistai skambėtų, nustatę ribas savo sutuoktinio atžvilgiu ir pradėję paisydami jo ribų, sutuoktiniai tik dar labiau suartėja.
Jei norite gyventi sveikai ir harmoningai, turite išsiaiškinti savo ribas. Svarbiausia suvokti, kad riba – tai ne užtvara, o kaip tik atviras horizontas, leidžiantis matyti santykius aiškiai ir jais džiaugtis. Mes patys esame savo gyvenimo ir ribų šeimininkai. Patikėkime savimi ir tuo, kad galime keisti tai, kas mus skaudina.
