Pastarųjų dienų įvykiai Lietuvoje, kai dėl galimų oro erdvės pažeidimų buvo skelbiami oro pavojaus signalai, o gyventojai raginti vykti į priedangas, dar kartą priminė, kad civilinės saugos infrastruktūra šiandien nebėra teorinis ar tik išimtinėms situacijoms skirtas klausimas. Šiame kontekste aktualūs tampa ne tik priedangų skaičiai ar jų žemėlapiai, bet ir teisiniai reikalavimai, kurie lemia, kaip jos turi būti projektuojamos, įrengiamos ir pritaikomos naudoti. Pasak teisės firmos „Sorainen“ ekspertų, nors šis reguliavimas galioja jau keletą metų, praktikoje vis dar aiškinamasi, ką jis reiškia konkretiems projektams ir sprendimams.
Standartai aiškūs, interpretacijų vis dar yra
Statybos techninis reglamentas STR 2.07.02:2024 detalizuoja, kokie techniniai reikalavimai taikomi slėptuvėms, priedangoms ir kolektyvinės apsaugos statiniams. Reglamentas nustato minimalius saugumo ir funkcionalumo kriterijus, kuriuos turi atitikti naujai projektuojami statiniai.
„Reglamentas atsakė į klausimą, kaip turi atrodyti priedanga technine prasme, tačiau praktikoje dar išlieka daug situacijų, kur reikia individualaus vertinimo“, – sako „Sorainen“ vyresnioji teisininkė Gabrielė Raižytė‑Džulė. Pasak jos, svarbi yra ir „minimalių reikalavimų“ sąvoka.
„Tai nėra ribos, kurių negalima peržengti. Tai bazė, kurią projektai turi pasiekti, tačiau realus saugumo lygis dažnu atveju priklauso nuo pačių vystytojų sprendimų ir požiūrio į riziką“, – pažymi ekspertė.
Priedanga nėra slėptuvė: skirtinga paskirtis, skirtingi standartai
Viešojoje erdvėje sąvokos priedanga ir slėptuvė dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau teisiniu požiūriu jos reiškia skirtingus dalykus.
Priedanga skirta trumpalaikei apsaugai: tai vieta, kur gyventojai galėtų pasislėpti oro pavojaus ar netiesioginio apšaudymo metu. Slėptuvė yra specialios paskirties objektas, skirtas užtikrinti valstybės institucijų veiklą ekstremaliomis sąlygomis, o kolektyvinės apsaugos statiniai yra platesnė kategorija – tai statiniai ar patalpos, pritaikyti gyventojų apsaugai ir laikinam prieglobsčiui ekstremaliųjų situacijų ar karo metu.
„Kai kalbame apie gyventojų saugumą miestuose, praktikoje dažniausiai turime omenyje priedangas. Būtent jos yra labiausiai prieinamos visuomenei ir realiai pritaikomos trumpalaikei apsaugai kilus pavojui“, – sako G. Raižytė‑Džulė.
Nauji projektai: priedanga – jau ne diskusijos klausimas
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą priedangos turi būti projektuojamos visuomenės poreikiams naudojamiems pastatams (išskyrus religinius), kuriuose gali būti daugiau nei 100 žmonių, taip pat aukštesniuose nei penkių aukštų daugiabučiuose.
Kitaip tariant, tam tikrų statinių projektavime priedangos jau yra privalomas. „Šiandien klausimas jau nebėra, ar priedanga reikalinga: klausimas, kaip ją suprojektuoti taip, kad ji būtų realiai naudojama ir funkcionali“, – komentuoja teisininkė.
Vis dėlto praktikoje vis dar kyla klausimų dėl ribinių situacijų, pavyzdžiui, pramoninių ar sandėliavimo pastatų. Tokiais atvejais sprendimai grindžiami konkrečių projektų ypatumais ir faktiniu žmonių buvimu statinyje.
Praktikoje taip pat pasitaiko projektų, pradėtų rengti dar iki naujojo reglamentavimo įsigaliojimo, todėl ne visuose jų priedangos buvo numatytos nuo pradžių. Nors tokie projektai gali būti tęsiami pagal ankstesnę tvarką, dalis vystytojų svarsto ir papildomus sprendimus, leidžiančius priedangas integruoti vėlesniuose etapuose.
„Didžiausias iššūkis čia yra ne teisinis, o praktinis – projekto koregavimas dažnai reiškia papildomas sąnaudas ir terminų pokyčius“, – sako G. Raižytė‑Džulė.
Seni pastatai: sistema remiasi savanorišku prisitaikymu
Esamiems pastatams bendros pareigos įsirengti priedangas nėra nustatyta. Tai reiškia, kad sprendimai dažniausiai priklauso nuo savininkų – daugiabučių bendrijų ar komercinių objektų valdytojų.
Kartu akivaizdu, kad civilinės saugos sistema iš dalies remiasi būtent esamų statinių pritaikymu. Viešojoje erdvėje akcentuojama renovacijos svarba ir galimos finansinės priemonės tokiems sprendimams įgyvendinti.
„Didžioji dalis gyventojų naudosis ne naujai statomomis, o esamose patalpose įrengtomis priedangomis, todėl jų tinkamumas yra kritiškai svarbus“, – pažymi ekspertė.
Seni statiniai vertinami pirmiausia pagal jų praktinį tinkamumą – ar jie gali apsaugoti žmones nuo realių grėsmių, o ne ar atitinka visus naujų projektų techninius kriterijus.
Savivaldybių vaidmuo: tarp pareigos ir realių galimybių
Savivaldybės yra atsakingos už priedangų poreikio nustatymą, jų parinkimą ir ženklinimą pagal PAGD rekomendacijas. Tačiau praktikoje pažanga nevienoda – ji priklauso nuo konkrečių savivaldybių prioritetų, turimų resursų ir infrastruktūros būklės.
„Teisinė sistema yra sukurta, tačiau jos įgyvendinimas nėra vienodas visoje šalyje. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl visuomenėje vis dar kyla neapibrėžtumo jausmas“, – sako G. Raižytė‑Džulė.
Atsakomybė ne tik teisinė, bet ir reputacinė
Priedangų įrengimo reikalavimų nesilaikymas gali turėti teisinių pasekmių statytojams ar projektuotojams. Tačiau praktikoje vis didesnę reikšmę įgauna ir reputacinė rizika.
„Augant visuomenės jautrumui saugumo klausimams, projektų vystytojai vertinami ne tik pagal tai, ar laikosi minimalių reikalavimų, bet ir pagal tai, ar užtikrina realų saugumą“, – pabrėžia ekspertė.
Pasak jos, dabartiniai įvykiai rodo, kad civilinės saugos infrastruktūra tampa ne teoriniu planavimo klausimu, o kasdienės aplinkos dalimi. „Priedangos šiandien yra ne tik teisinė pareiga, bet ir patikimumo kriterijus – tiek viešajam sektoriui, tiek verslui“, – apibendrina Gabrielė Raižytė‑Džulė.
Šaltinis: Nyksciai
