Būna situacijų, kai atrodo, jog artimas žmogus elgiasi „ne taip“. Ne taip, kaip mums atrodo teisinga. Ne taip, kaip mums norėtųsi. Jis ne tą valgo, ne ten važiuoja, ne su tais bendrauja. Ir mums labai sunku susitaikyti su faktu, kad visa tai – jo asmeninis reikalas.
Kada derėtų įsikišti į svetimą gyvenimą?
Jeigu artimui žmogui gresia pavojus;
Jeigu situacija palietė jus tiesiogiai;
Kai paklausia jūsų nuomonės ar paprašo patarimo;
Kai turite informacijos, kuri gali kardinaliai pakeisti situaciją artimo žmogaus akyse;
Kai matote, kad žmogus gali pats prisidaryti sau žalos.
Mes, žinoma, kažkur kažkada girdėjome apie asmeninę erdvę ir jos ribas ir apie žmogaus teisę daryti savas klaidas. Bet mes gi ne savivale užsiimame, brukdami kitam savo nuomonę. Ne, mes realiai matome tai, ko nemato kiti. Ir bandome įspėti. Tiktai niekas nenori klausyti, kaip taisyklė. Ši tema visiems artima ir dėl to itin sunku ją nagrinėti. Bet kuri situacija individuali ir kiekvienam „tipiškam atvejui“ galima rasti tūkstančius išimčių.
Ir visgi pamėginkime bent šiek tiek išsiaiškinti ir susisteminti. Kada išties verta kištis į svetimą gyvenimą?
Jei artimam žmogui gresia pavojus. Ne „man atrodo, tipo tau tai netinka“, o situacija, kai pavojus realiai gresia gyvybei. „Realiai“ – reiškia, kad esama informacijos, faktų ir įrodymų, kuriuos galite pateikti. „Man atrodo“, „Širdimi jaučiu“ šiuo atveju ne argumentai, nors, žinoma, visko pasitaiko.
Situacija palietė jus tiesiogiai. Pavyzdžiui, gyvenate su žmogumi po vienu stogu ir jus bando parduoti kartu su jūsų bendru butu ar namu. Arba finansiškai padedate artimam žmogui ir matote, kad jūsų duodami pinigai reguliariai eikvojami ne pagal paskirtį. Turite pilną teisę įsikišti, jei į neaiškią situaciją buvo įtrauktas nepilnametis vaikas, už kurį esate juridiškai atsakingas.
Kai paklausia jūsų nuomonės ar paprašo patarimo. Jeigu žmogus pats paprašo įvertinti situaciją iš šalies, turite teisę išsakyti savo požiūrį, galimas abejones ir būgštavimus.
Kai turite informacijos, kuri gali kardinaliai pakeisti situaciją artimo žmogaus akyse. Pavyzdžiui, matote, kad moteris ruošiasi vestuvėms su vyru, kuris jau vedęs. Arba turite patikimos informacijos apie tai, kad jis yra padaręs nusikaltimą. Jeigu esate tikras, kad jūsų faktai (ne paskalos ir ne jūsų nuomonė!) gali apversti situaciją aukštyn kojomis, turite teisę suteikti šią informaciją artimam žmogui. Kitas klausimas – kaip jis pasielgs, ar padėkos už sugriautas iliuzijas, tačiau tai jau kito pokalbio tema.
Kai matote, kad žmogus pats nesusidoroja ir gali pasidaryti sau žalos. Šis punktas susijęs su pirmuoju, tačiau pavojaus šaltinis šiuo atveju – pats žmogus. Jeigu giminaitis ar draugas pateko į blogą kompaniją, pradėjo vartoti narkotikus ar piktnaudžiauja alkoholiu, išgyvena sunkią depresiją ir nemato išeities iš susidariusios situacijos, jūsų įsikišimas gali būti pozityvus.
Tikriausiai galėsite sugalvoti daugiau variantų, kad pateisintume savo kišimąsi į svetimą gyvenimą. Bet kokiu atveju turite turėti labai svarių priežasčių mėginti įtakoti svetimą nuomonę ir keisti kito žmogaus gyvenimo tėkmę. Ir tas faktas, kad jums tiesiog patinka kontroliuoti ir valdyti – ne priežastis ir ne argumentas.
Yra tokių žmonių, kuriems egzistuoja tik viena teisinga nuomonė – jų pačių. Su tokiais geriau nesusidėti. Tegu gyvena savo teisingą gyvenimą ir leidžia gyventi kitiems. Juk kiti irgi gali turėti savo nuomonę, teisingai?
Šaltinis
Šaltinis: saviugdairtobulejimas.lt
