Net neabejoju, kad perskaitę šią mano apžvalgą komentarus po ja rašantys pasidalins į dvi stovyklas, vieni pritars man, kiti pritars picerijai.
Tad su nekantrumu lauksiu jūsų komentarų po šia apžvalga, o aš pradedu dar vieną pasakojimą apie mano šeimos nesenai atrastą ir dar mano apžvalgose neminėtą piceriją.
Picerija „Lokio ližė” įsikūrusi šalia Klaipėdos, o tiksliau Klemiškės II. Kad nestovėti kamščiuose dėl labai prasto ir kasmet mano nuomone prastėjančio susisiekimo toje pusėje, mes į piceriją atvykome prieš 15:00 val.
Nes net vietiniai sako, jog ryte prieš darbą pakeliui į Klaipėdą stovėdamas kamštyje gali suvalgyti pusryčius, o grįždamas po darbų namo panašiame kamštyje gali suvalgyti vakarienę.
Bet gana tų liūdnų įžangų apie susisiekimo problemas, pereikime prie maisto.
Nors užsakymą keturiems sudarėme iš 4 pagrindinių picų, bet vieną kaip savotišką užkandį užsakėme vegetarišką picą.
O kad neliūdėtume kol krosnyje kepamos mūsų picos, buvome pavaišinti štai tokiais sausainiukais.
Kadangi tą dieną aš gavau vairuoti automobilį, kuriuo mūsų kompanija atriedėjo iki „Lokio ližės”, tai manau ne sunkiai atspėsite kas tą dieną prie mūsų stalo gėrė limonadą, o kas rimtesnius kokteilius traukė per šiaudelius.
Esu mėsaėdis ir man sunku suprasti tuos, kurie atsisako ne tik mėsos, bet ir žuvies, jūros gėrybių ar pieno produktų. Bet vegetarus, skirtingai nei veganus, aš suprantu ir savaitėje kartą ar du, galėčiau net „paveganauti”, tik tam po ranka turėtų tomis dienomis būti bent po dvi ar tris štai tokias picas – „Verdura”.
Verdura – 12,00 €
Kai mums atnešė kaip užkandį užsakytą vegetarišką picą, išvydęs ją gausiai nukrautą įvairiais ingredientais, net perklausiau mūsų stalelį aptarnavusio vyriškio, ar jis nesuklydo, bet vėliau įsižiūrėjęs supratau, kad mėsos ant picos nebuvo.
Tad jei Katinienė nesirūpintų mano svoriu ir leistų dažniau valgyti picas, tai tokių skanių vegetariškų picų dėka, kaip minėjau, galėčiau kokią dieną net mėsos atsisakyti.
Mortadela – 15,00 €
O pamačiusi „Mortadela” picą Katinienė net prajuokino mus visus pasakydama, pagalvojau, kad ją mums patiekė su „Benedikto” kiaušiniu per vidurį. Manau prie šios picos būtų tikęs ir „Benedikto” kiaušinis, bet su „Burata” ji mūsų kompanijai paliko taip pat gerą įspūdį.
Pasidžiaugiau dviem picomis ir pamiršau apie svarbiausią, kas mane picerijoje sunervino. Jei aš noriu dirbti – aš gaminu maistą namuose, o jei noriu ilsėtis, tai kaip ir kiti, vykstu į maitinimo įstaigas.
Tad kai mums atnešė gėrimus ir su jais kartu įrankių stovą, aš nepastebėjau, kad jame be stalo įrankių buvo dar ir 5 picų pjaustymo įrankiai.
Tik vėliau kai mums atnešė pirmą picą, paaiškino, kad picas šioje picerijoje pageidaujama, kad svečiai susipjaustytų patys.
Jūs rimtai? Aš atvažiavau į piceriją pailsėti, o ne dirbti. Rašau – nedirbti, nes kitaip savo pasipiktinimo išreikšti negaliu, nes man reikėjo supjaustyti ne vieną, o visas penkias mūsų tą dieną užsakytas picas.
Tad kaip prašiau apžvalgos pradžioje – parašykite ar tai normalu, kad svečias turi pats susipjaustyti picą.
Suprantu ir piceriją „Lokio ližė”, kuri tokį sprendimą priėmė ne dėl to, kad norėjo sumažinti sau papildomo laiko gaišimo pjaustant picas.
Tai paliekama padaryti klientams tik dėl to, kad supjaustant picas, jos praranda pirminę išvaizdą, nes peilis „brūkšniuodamas” picą, sustumdo ant jos esamus ingredientus, o ant picos išsiskyręs skystis patenka į picos pjūvius ir taip suminkština picos padą.
Bet net tai žinant man nuo to nebuvo lengviau, teko dirbti iš peties supjaustant 5 picas.
Tad nudirbęs tokį fizinį darbą ir sudeginęs milžinišką kiekį kalorijų, leidau sau net persivalgyti, nes picos buvo to vertos.
„Lokio pica” – 14,00 €
„Parma” – 15,00 €
„Lokio ližė” ir „Parma”buvo mūsų tos dienos favoritai. Gal dėl to, kad jos abi buvo gardintos velniškai skaniai karamelizuotais svogūnais, kurie buvo laiku baigti kaitinti, išlaikant ir pačio svogūno poskonį, bet tuo pačiu jam suteikiant saldumo.
Bianka – 14,00 €
O „Bianka” picą damos atsisakė valgyti, nors pirminį variantą jos labai norėjo paragauti, bet aš kiek persistengiau ją gausiai pagardintas aitresniu aliejumi.
Bet už tai man šią picą, skirtingai nei visas kitas prieš tai, teko dalintis tik su draugu.
Reziumuoju. Esu buvęs Italijoje ir galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad jei lietuvaičiai taip tobulės picų gamyboje, tai po kokių kelių metų italai pas mus važiuos mokytis kaip reikia kepti skanias picas.
Kad čia skanios picos puikiai iliustravo ir taip kaip šias picas valgė Katinienė. Nebepamenu, kada ji valgydama picas nepalikdavo jų kraštų, o „Lokio ližėje” ji suvalgė visus.
Išties labai skanus, minkštas ir tuo pačiu su lengvu traškesiu picos padas.
Tad daugiau nebegirsiu jų, nes dar išpuiks ir pradės gaminti prasčiau, o jūs mieli skaitytojai esant progai užsukite ir patikrinkite ar aš čia surašiau tiesą.
Nors jie jau turi kelis įvertinimus, aš palikau dar ir Riebaus katino lipduką, kuris nusako aukštą 5/5 įvertinimą, gal ir jis „Lokio ližėje” atras sau vietą ir bus kur matomoje vietoje priklijuotas.
„Lokio ližė”
