Sližių giminės suvažiavimas šiemet tapo ne tik artimųjų susitikimu, bet ir kelione per tris šimtmečius trunkančią šeimos istoriją. Į vieną vietą susirinkę skirtingų kartų ir giminės šakų atstovai prisiminė žmones, kurių gyvenimuose atsispindi ir Lietuvos istorija – emigracija, karai, tremtys, partizaninis pasipriešinimas, netektys, sugrįžimai ir atkaklus noras kurti gyvenimą iš naujo.
Suvažiavimas prasidėjo Šv. Mišiomis Kurklių šv. Jurgio bažnyčioje, kur buvo prisiminti ir maldoje pagerbti gyvi bei išėję giminės nariai. Ypatingą jaukumą Mišioms suteikė muzika ir giesmės – vargonavo ir giedojo Antano Sližio provaikaitė Dalia Sližytė. Taip prasmingai susitikimas prasidėjo ten, kur per šimtmečius buvo krikštijama, tuokiama ir į paskutinę kelionę išlydima Sližių giminė.
Vėliau giminaičiai rinkosi istorinėje, greitai šimtmetį minėsiančioje sodyboje Navyna, pas Jono provaikaitį Aidą Pranckevičių, jau simbolinėje Sližių giminės susitikimo vietoje. Čia genealoginio medžio vardai virto gyvais pasakojimais, o skirtingos šeimos pristatė savo šakų istorijas.
Giminės istorijos centre – Mataušas Sližys (1820–1892) ir jo žmona Julijona Kirkutė. Šeimoje užaugo septyni vaikai ir tapo pagrindinių šiandieninio Sližių giminės medžio šakų pradininkais. Mataušo gyvenimas nebuvo lengvas: anksti netekęs abiejų tėvų, penkiasdešimties palaidojo žmoną ir liko vienas su septyniais vaikais. Vyriausioji dukra Agota daugelį metų padėjo auginti jaunesnius brolius ir seserį, o pats Mataušas daugiau nevedė.
Suvažiavime kiekviena iš septynių šakų atvertė vis kitą giminės istorijos puslapį. Mykolo Sližio šeimos pasakojimas priminė, kiek paslapčių gali slėpti genealogija – dabartinei kartai iki šiol nebuvo aišku, iš kurios jo santuokos gimė vaikai, kol atsakymą padėjo rasti bažnytinės metrikos. Antano Sližio šakos istorijoje ryškų pėdsaką paliko Antrasis pasaulinis karas. 1944 metais nuo karo skeveldros žuvo jo sūnus Juozas. Jis paliko mažametį sūnų Leoną ir besilaukiančią žmoną – antrasis sūnus Vytautas gimė jau po tėvo mirties.
Marijonos Sližytės-Jankauskienės palikuonių istorija nukėlė į Ameriką. Net keturi jos vaikai emigravo, o vienas jų, Povilas, sunkiai dirbdamas Pensilvanijos anglių kasyklose sukaupė pinigų ir sugrįžęs į Lietuvą įsigijo Kuktiškių dvarą, kuris iki šiol šeimos rankose.
Jurgio Sližio šaka priminė Lietuvos laisvės kovas. Jo dukters Julijos vaikai Povilas ir Alfonsas tapo Lietuvos partizanais, o pati šeima 1948 metais, sužinojusi, kad yra įtraukta į tremiamųjų sąrašus, buvo priversta ilgam palikti savo sodybą.
Ypač stipriai skambėjo moterų likimai. Agota Sližytė Šapolienė jaunystėje tapo atrama jaunesniems broliams ir seseriai, o jos palikuonė Angelė Izulėnienė tapo politine kaline ir tremtine. Kazimiero Sližio šakoje susipynė karai, tremtys ir artimųjų gelbėjimas: jo dukra Marijona Grybienė augino ištremtų bei Sibire žuvusių artimųjų vaikus. Šiandien Kazimiero šaka yra gausiausia – joje priskaičiuojama virš 120 palikuonių.
Pasakojimų kulminacija tapo Jono Sližio ir Navynos vienkiemio istorija. Jis sukūrė Navynos vienkiemį. Jo šeimoje buvo rašomas Pirmojo pasaulinio karo dienoraštis apie įvykius, vykusius aplink Kurklius ir Navyną. Jo sūnus Jonas tapo Lietuvos kariuomenės pulkininku, trys jo anūkai vedė bajoriškos kilmės asmenis, baigė aukštuosius mokslus, anūkė Milda – lauko teniso sporto žvaigždė, proanūkės apsigynė disertacijas.
Tačiau Navynoje ne tik prisiminta praeitis. Susitikime netrūko humoro, dainų, varžytuvių ir azarto. Giminės šakos buvo vertinamos įvairiose kategorijose, ieškant intelektualiausios, dainingiausios ir sportiškiausios šakos, taip pat išrenkant jautriausią susitikimo metu papasakotą šeimos istoriją.
Po visų pasirodymų, pasakojimų ir užduočių paaiškėjo, kad daugiausiai konkursinių rungčių nugalėjo jungtinė Marijonos, Agotos ir Jurgio šakų komanda. Tačiau svarbiausia buvo ne pats laimėjimas – varžytuvės leido skirtingoms kartoms geriau pažinti vieniems kitus, kartu juoktis, dainuoti ir pajusti, kad giminės istorija nėra vien datos senuose dokumentuose.
Septynios šakos – septynios skirtingos istorijos, tačiau jas jungia tos pačios vertybės: darbštumas, šeima, atsakomybė, drąsa ir gebėjimas nepasiduoti.
Nuo Šv. Mišių Kurkliuose iki pasakojimų, dainų ir varžytuvių Navynoje ši diena dar kartą priminė: giminė gyva tol, kol žmonės susitinka, prisimena ir pasakoja savo istorijas. Kiekviena karta prie nuo 1750 metų rašomos Sližių istorijos prideda savo puslapį. O galbūt po daugelio metų čia vėl susirinks vaikai ir anūkai, prisimins šį suvažiavimą ir su pasididžiavimu tęs tai, ką pradėjo jų protėviai.
Nuotraukose: Penktojo suvažiavimo dalyviai Navynos sodyboje ir Šližių kaimo Kurklių parapijos genealogija 1750-1950 m.m.
Dr. Loreta Stonienė
Šaltinis: Nyksciai
