Tiesa, kol kas parašų nėra daug, tačiau tema, pasak ekspertų, yra aktuali. Žinoma šalies psichologė Viktorija GRIGALIŪNIENĖ teigia, kad tokių pamokų atsiradimas mokyklose iš tiesų būtų labai pozityvus dalykas.
– Siūloma pamokose nagrinėti tokias temas, kaip manipuliacijos ir emocinis intelektas.
– Kaip tik grįžtu iš mokymų, kuriuos vedžiau, viena temų – kaip dirbti su vaikais kurie turi elgesio ir emocijų problemų, viena mokytojų, kuri moko vaikus gyvenimiškų įgūdžių, sako, jog jie turi programą, bet ji – tai papildomas „mėšlo” kišimas vaikams į galvą.
Ta mokytoja sako, kad ta informacija tai ne tai, kas reikalinga. Pedagogai labai pikti. Mokytojai nori padėti vaikams, kurie turi individualių pagalbos poreikių.
Juk mokyklose yra įtraukusis ugdymas. Niekas negalvoja apie tai, kaip palengvinti darbą pačiam mokytojui.
Yra tam tikros disciplinos, kurios būtinai reikalingos, viena jų – emocinis intelektas. Užaugęs vaikas, kad ir kokioje srityje jis dirbtų, turi mokėti sukontroliuoti savo emocijas.
Vadinasi, ne jas užslopinti, bet atpažinti ir sukontroliuoti. Pavyzdžiui, medicinoje specialistas negeba sukontroliuoti emocijų ir jas verbaliai arba neverbaliai išreiškia. Iš karto kyla konfliktas.
Natūralu, kad emocijų valdymo reikia mokyti mokykloje. Žinoma, to mokoma darželiuose šiek tiek, bet kai vaikas ateina į mokyklą, viskas baigiasi. O įgūdžius reikia formuoti kartais labai ilgai. Vaikai turėtų turėti gyvenimiškų įgūdžių pamokose.
– Peticijoje akcentuojama ir santykių ir jausmų tema. Ilgalaikių santykių svarba.
– Visos temos, kurios ugdo asmenybę, didina adekvatų pasitikėjimą savimi, yra laimingo žmogaus gyvenimo bazė. Asmenybė yra namas, o pamatas yra savivertė, pasitikėjimas. Jeigu pamatas bus suskilinėjęs, namo sienos pradės vaikščioti, griūti.
Šeima yra vertybė. Bet koks jos įvaizdis sudaromas instagramuose, iš šeimos lieka tik graži suknelė, gražus banketas, kažkas rengia vestuves Prancūzijoje, Ispanijoje, bet niekas nekalba apie santykį, visi žiūri į fasadą, svarbu, kad būtų labai gražu.
Influenceriai gerai atlieka savo darbą, jie iš to uždirba pinigų, ir jiems galvos neskauda, kas darosi su jaunimu. O jis tą mato, tie vaizdai jiems kišami į galvą nuo pat paauglystės.
Natūralu, kad jiems šeima nėra vertybė, svarbu gražios vestuvės ir balius. Jeigu nepasiseks tai nieko, bus antras, trečias… penkioliktas, o koks skirtumas.
O jeigu nebus, tai irgi gerai, būsiu pabandęs tų dalykų… Nebeliko vertybių. Mes turime grįžti prie pamatinių vertybių.
Aš ir iš savo klientų prisiklausau visko, būna, poros sako, kad jos neriboja vienas kito. Vyras važiuoja su draugais atostogauti, žmona su draugėm atostogauti.
Aš klausiu, ar jūs apskritai kartu atostogaujate? Sako, kad ne, nes interesai nesutampa. Žodžiu, neįdomu kartu atostogauti. Klausiu, o ką jums įdomu kartu veikti?
Tai poros traukioja pečiais, susimąsto, o, geras klausimas! Natūralu, vaikas gyvendamas tokioje šeimoje matys kitas vertybes, visišką laisvę, rodos, gyveni šeimoje, bet kartu ir negyveni… Nes nėra sveiko santykio.
– Svarbu vaikams per psichologijos pamokas išaiškinti žalingo interneto turinio pasekmes.
– Taip, vaikai žiūri žalingą turinį. Tėvai būtinai turi kontroliuoti turinį ir kalbėtis su vaiku apie pasekmes. Mokykloje gyvenimo įgūdžių pamokose gali būti įtraukta tema apie tokias pasekmes. Kodėl bręstančioms asmenybėms yra kenksmingas žalingas turinys.
– Peticijoje atskirai išskirtas punktas, kokias pasekmes emocinei sveikatai turi dažnas partnerių keitimas.
– žmogus mato socialiniuose tinkluose, kaip kiti žmonės keičia partnerius, kaip svarbu daiktai. Jauni žmonės mato nuomonės formuotojų įvaizdį ir taip susiformuoja savo pasaulėžiūrą.
Turėtų būti atsvara! Vaikas turi išgirsti ir kitą nuomonę. Ir ji atitenka šeimai ir mokyklai. Mokykla turi mokyti ne tik matematikos, kur visi susiėmę už galvų.
Jeigu vieni rodo, kad nieko tokio keisti partnerius ir kad vau – gali gyventi, svarbu nusipirk gražią mašiną, suknelę už 400 eurų, dar kokį papuošalą pasikabinsi, tris vyrus per metus pakeisi.
Čia ir faina. Bet reikia parodyti, o kaip kitaip gali būti. Tada vaikas matys dvi puses, ir jeigu dar su juo bus kalbama, vaikas turės medžiagą, kurią galės analizuoti.
O kai jam pateikiama tik viena pusė, o gyvenimo įgūdžių plotmėje mokoma dalykų, kuriuos neaišku kur panaudosi… Vaikai pasakoja apie lytinio ugdymo pamokas, kad mokoma, kaip prezervatyvą ant banano užmauti… Tai čia pasityčiojimas.
– Žinoma, peticijoje akcentuotas patyčių klausimas.
– Nuo pirmos klasės įvesčiau tokią discipliną, kaip asmenybės augimas, įtraukčiau savivertės auginimą. Jeigu vaikas nuo mažens bus mokomas savivertės didinimo, jis susitvarkys su patyčiomis.
Jis sugebės tam užkirsti kelią. Tarp ko vyksta patyčios? To, kuris tyčiojasi, ir to, iš kurio tyčiojamasi, savivertė yra žema. Tie žmonės, iš kurių tyčiojamasi, gali būti intravertai, užguiti, kuklūs, taip mokomi šeimose, kad jeigu tau davė per vieną žandą, tai atsuk kitą.
O tie vaikai, kurie tyčiojasi, susiranda tokį patį silpną kaip jie patys, ir tyčiodamiesi „paaugina” savo savivertę.
Jeigu bus mokomas savivertės, žmogus sugebės savo nuomonę pasakyti, užkirsti kelią patyčioms ir apsaugoti dar kitą nuo jų.
– Kas turėtų mokyti tokių pamokų?
– Žinoma, geriausiai tą darytų psichologai, bet to mokyti galėtų ir spec. pedagogai. Ir jokiais būdais tai neturėtų būti teorija, šiek tiek jos turi būti.
Bet žmogus per praktiką turi gauti teorinių žinių. Savivertės stiprinimas per teoriją? Apie ką mes kalbame? Turėtų būti praktinės užduotys.
– Virtuali realybė jaunimui padaro savo.
– Kai mes neturėjome virtualaus gyvenimo, skaitėme fantastikos knygas. Tačiau po skaitymo grįždavai į realybę. Yra virtualus pasaulis, bet vaikas turi suvokti, koks yra realus pasaulis.
Reikia mokėti gyventi realiame pasaulyje. Kad ir su kuo kalbėtumei, visi nori psichologijos pamokų. Tada kyla klausimas, kur spraga? Liūdna, bet lieka tikėti, kad nereikia psichologiškai stiprių žmonių.
Nes silpną asmenybę labai lengva valdyti. Pasaulis eina link to, kad žmogų reikia kuo labiau susilpninti. Kad jį būtų lengva valdyti, o kažkas iš to gaus labai didelės naudos.
