Nepaisant milijonų piligrimų, muziejų šedevrų ir šimtmečius gyvuojančių tradicijų, miestas-valstybė atsidūrė ant bankroto ribos, skelbia italų žiniasklaida.
Vien Šventojo Sosto pensijų fondas negali padengti įsipareigojimų, kurių bendra suma siekia maždaug 2 milijardus dolerių. O popiežius Pranciškus, miręs balandžio 21 d., nespėjo sutvarkyti bažnyčios finansus. Paskutinėmis savaitėmis prieš mirtį Pranciškus sunkiai dirbo, kad palengvintų savo įpėdinio likimą. Jis konsultavosi su artimiausiais patarėjais, išanalizavo ataskaitas ir, suprasdamas finansinės duobės gylį, vasario 11 d. pasirašė direktyvą, kuria ragino katalikus visame pasaulyje padidinti savo aukas. Po trijų dienų jis buvo paguldytas į ligoninę dėl pneumonijos.
Vatikano finansinės problemos yra sisteminės. Valstybė nerenka mokesčių ir daugiausia gyvena iš turizmo: apie 7 milijonai lankytojų kasmet suneša pajamų iš bilietų į muziejus pardavimo. Šios lėšos naudojamos diplomatinei tarnybai, bažnyčiai, saugumo tarnyboms, įskaitant Šveicarijos gvardiją, išlaikyti, ir pensijoms. Tačiau to vis labiau neužtenka.
Popiežius Pranciškus bandė reformuoti sistemą: sumažino kardinolų atlyginimus, panaikino išmokas, įsteigė Ekonomikos sekretoriatą ir pakvietė pasauliečius ekspertus. Jo paskirtas asmuo Jean-Baptiste de Franssu iš Vatikano banko pašalino įtartinus klientus ir įšaldė sąskaitas. Paskirtas auditorius Libero Milone susidūrė su archajiška buhalterija: vienuolės apskaitą tvarkė ranka, pieštuku, o didelės išlaidos dažnai visai nebūdavo registruojamos. Kai kurie pareigūnai, bijodami skaidrumo pasekmių, slėpė grynuosius pinigus pirkinių krepšiuose arba pervedė pinigus į privačias sąskaitas.
Tuo pačiu metu reformos sukėlė pasipriešinimą: daugelis kardinolų ir pareigūnų ignoravo įsakymus. Skandalai tik paaštrino krizę: vienu atveju dėl nepavykusio nekilnojamojo turto sandorio buvo prarasta 400 mln. dolerių. Tai baigėsi aukšto rango kardinolo baudžiamuoju persekiojimu.
Vatikano finansų valdymas išlieka fragmentiškas, neskaidrus ir dažnai archajiškas. Apskaitos knygos, kuriose Siksto koplyčia įvardyta simboline 1 euro kaina. Tačiau jo priežiūra ir draudimas kainuoja kelis milijonus dolerių. Pasirodo, Vatikanas turi neįkainojamų turtų, bet neturi likvidžių lėšų.
Vatikano biudžetą daugiausia valdo dvasininkai – žmonės, kurie yra toli nuo šiuolaikinio finansų valdymo. Nors daugelis darbuotojų neturi šeimų, darbo užmokesčio ir pensijų įsipareigojimai yra didžiuliai. Praėjusį lapkritį popiežius atvirai pripažino, kad jei niekas nepasikeis, pensijų fondas greitai negalės atlikti savo funkcijų. Dabar atsakomybė už padėties ištaisymą tenka naujajam pontifikui popiežiui Leonui XIV.
Šaltinis: Nyksciai
