Jis prieš kelias dienas į gimtąją Klaipėdą sugrįžo iš Tatabanijoje (Vengrija) vykusio ir auksu paženklinto pasaulio laisvųjų imtynių meistrų čempionato, o Klaipėdoje jo laukė dar viena staigmena – būrys jaunųjų imtynininkų, jų tėvelių ir šios sporto šakos trenerių jį pasitiko su didžiuliu tortu, kuriame pavaizduotas naujasis pasaulio čempionas.
„Ačiū vaikams ir tėveliams. Jie tikrai sugeba nustebinti. Ta sklindanti iš jų šiluma – nereali. Tokiomis akimirkomis supranti, kad gyvenime eini teisingu keliu ir pasirinktas sportininko bei trenerio kelias yra tas, kuris suteikia pačias geriausias emocijas“, – sakė ne tik pats profesionaliai sportuojantis, bet dar ir jaunąją imtynininkų kartą ugdantis pasaulio čempionas.
Išsamiame ir atvirame interviu „Vakarų ekspresui“ E. Voitechovskis papasakojo apie pasaulio čempionate patirtus įspūdžius, žmonos atsiųstą motyvuojančią žinutę, tėvų ir brolio palaikymą, Klaipėdos miesto imtynių federacijos viceprezidento Genadijaus Kavunenkos rūpestingumą kiekvienai smulkmenai ir tai, ką jam bei visai imtynių bendruomenei reiškia ši skambi pergalė.
Trečias kartas nemelavo
Edgarai, jau praėjo daugiau nei savaitė, kai grįžai iš pasaulio meistrų čempionato. Ar jau suvoki, ką padarei?
Tai tarsi dar vienos mano svajonės išsipildymas. Šio tikslo link kryptingai ėjau daugybę metų – juk laisvąsias imtynes lankau nuo šešerių metų. Per tą laiką išlieta išties daug prakaito, gausybė varžybų, stovyklų, įtemptų pasiruošimo etapų – ir pagaliau tai įvyko.
Kai susimąstai ir atsuki laiką atgal, supranti, kad visas tas triūsas – ne veltui. Įtempti buvo ir pastarieji treji metai, kai žygiavau pasaulio meistrų čempiono titulo link.
Prieš trejus metus pasaulio meistrų čempionate Graikijoje likau septintas, praėjusiais metais Kroatijoje iškovojau sidabrą. Tąkart abiejuose čempionatuose pralaimėjau tam pačiam varžovui – po UWW vėliava kovojusiam Alanui Zasejevui, o šiemet jį finale rezultatu 3:0 nugalėjau.
Išties saldus revanšas. Jausmas – nerealus. Sunku apibūdinti žodžiais.
Praėjusiais metais su tuo pačiu varžovu kovojau finale Kroatijoje vykusiame pasaulio čempionate. Tąkart dvikova baigėsi lygiosiomis 6:6, tačiau pagal papildomus kriterijus pergalė buvo skirta mano varžovui, nes šis paskutinis pelnė taškus.
Dar šįkart prieš kovą pagalvojau: vėl tas pats varžovas, negi vėl pralaimėsiu? Sau kartojau, kad negaliu to leisti, nes tokia kita galimybė gyvenime gali ir nebepasikartoti.
Išėjau ant imtynių kilimo ir padariau viską, ką planavom. Dar prieš kovą prie manęs priėjo brolis Andrius, kuris taip pat visą gyvenimą lanko imtynes ir dalyvavo pasaulio čempionate (šįkart liko devintas), davė keletą naudingų patarimų.
Šįkart jau aš triumfavau. Tada jau – tiesiog džiaugsmo ašaros… Pagaliau į Klaipėdą parvežiau pasaulio čempionato auksą.
Malonu, kad pasaulio čempionate prisijungė ir anksčiau ne vienerius metus Lietuvos čempionu tapęs Aleksej Abibok. Jis, nors ir neturėjo daug laiko pasiruošti šioms varžyboms, bet dalyvavo, pajautė, kad tai – išties aukšto lygio varžybos, kur turi atiduoti visą save.
Jis pirmą kovą laimėjo prieš Kazachstano atstovą, tačiau antrą kovą tik taškais pralaimėjo kitam Kazachstano atstovui ir svorio kategorijoje iki 70 kg tarp 45-50 metų atletų bendroje įskaitoje liko 9-as iš 18 dalyvių.
Lietuvos imtynių federacijos prezidentas, olimpinis prizininkas Aleksandras Kazakevič taip pat atvyko į pasaulio čempionatą. Mus, visus sportininkus, labai palaikė. Autobusiuku atvyko ir visa palaikymo komanda. Jaučiamas stiprus imtynininkų ryšys.
Ką tokio parašė žmona?
Teko girdėti, kad tave labai motyvavo žmonos Vaidos prieš finalą atsiųsta žinutė. Išduok, ką ji tau tokio parašė?
Ji parašė: „Mėgaukis akimirka, kovok širdimi. Tu pats žinai viską geriausiai, tau niekam nieko įrodinėti nereikia! Tiek aš, tiek vaikai didžiuojamės tavimi iki dangaus ir atgal.“
Būsiu atviras: tai išties įkvėpė, suvirpino širdį, net išspaudžiau ašarą.
Ir pats sau pasakiau, kad privalau tai padaryti dėl žmonos, dėl vaikų, dėl tėvų, brolio, sesers, kurie taip pat visą gyvenimą „prie sporto“ ir visuomet mane taip nuoširdžiai palaiko.
Taip pat noriu ištarti nuoširdų ačiū Klaipėdos imtynių federacijos viceprezidentui Genadijui Kęstui Kavunenkai, kuris dėjo visas pastangas, ieškojo rėmėjų, viskuo rūpinosi, kad aš galėčiau tinkamai pasiruošti šioms varžyboms ir atstovauti Lietuvai Vengrijoje.
Juk pasiruošimas tokiems čempionatams kainuoja nemažai pinigų. Šiemet dukart teko stovyklauti Lenkijoje, organizavome treniruočių stovyklą ir Druskininkuose. Pasiruošimas čempionatui, stovyklos, maitinimas, išvyka – visa tai reikalauja didelių finansinių išteklių, atsiėjo apie 5-7 tūkstančius eurų.
Jei ne rėmėjų pagalba, Klaipėdos imtynių federacijos viceprezidento iniciatyvumas ir rūpestis kiekviena smulkmena, vargu ar būtų tai, kas pasaulio čempionate įvyko.
Jis jau prieš trejus metus, kai dalyvavau pirmajame pasaulio meistrų čempionate, darė viską, kad aš dalyvaučiau ir toliau siekčiau aukščiausių tikslų.
Taigi, drąsiai galiu pasakyti, kad šis medalis – mūsų bendro darbo vaisius, įskaitant ir šeimos narius.
Juk žmona, kol aš treniruojuosi, vykstu į stovyklas, rūpinasi mūsų vaikais – 12-mečiu Elonu ir 6-mečiu Leonu.
Kol manęs nėra, ji tvirtai laiko visus namų kampus. Juk rūpesčių daug: vieną vesti į darželį, kitą – į mokyklą, sporto būrelius. Elonas lanko krepšinį, o mažasis linksta į tėtį – lanko imtynes ir, atrodo, jam tai patinka.
Padėka ir Klaipėdos miesto merui Arvydui Vaitkui – visada palaiko ir Klaipėdos jaunimą. Man padėjo ruoštis pasaulio imtynių čempionatui, buvo puikūs „sparingo“ partneriai – Jan Stanius, Mindaugas Paulauskas, Germanas Malyševas.
Tu vienas nieko nepadarysi. O kai yra tiek palaikančių ir padedančių, gali kalnus nuversti. Visiems nuoširdžiai ačiū.
Ugdo ir jaunąją kartą
Prisimink, kaip prasidėjo tavo sportinis kelias.
Sportuoju nuo šešerių metų. Tėtis mus su broliu Andriumi atvedė į laisvųjų imtynių treniruotes pas trenerį Sergejų Kasimovą. Aišku, tėtis visada palaikydavo, motyvuodavo ir tai daro iki šiol. Galima sakyti – lyg antras treneris. Tiek sporte, tiek gyvenime.
O su broliu nuo vaikystės ant imtynių kilimo konkuruodavote?
Ir dar kaip, bet be priešpriešos – išties broliškai. Įdomu ir tai, kad broliškai pasiskirstėme ir pergales: oficialiose varžybose vaikystėje ir jaunystėje kovėmės šešis kartus, ir rezultatas lygus – 3:3.
Tikrai nė vienas nepasidavėme, nesitardavome ar kažką – tiesiog taip gyvenimas sudėliojo, kad būtų broliška lygybė. Tiesiog gražus sutapimas.
Būtent ta broliška konkurencija mus abu vedė į priekį siekti dar didesnių aukštumų.
Brolis yra metais vyresnis ir visada daugiau sverdavo. Tik apie dvidešimtuosius metus išsilyginome ir aš peršokau į didesnio svorio kategoriją. Mūsų kovos buvo jaunimo varžybose, o vėliau mes skirtingose svorio kategorijose dominavome Lietuvos čempionatuose.
Brolis dar iki šiol profesionaliai sportuoja Vokietijoje – sėkmingai dalyvauja Vokietijos Bundeslygoje. Ten kasmet sezonas trunka tris mėnesius, per sezoną jis turi po 18 kovų ir vos vieną kitą pralaimi. Aš taip pat vykstu į Vokietiją kartu pasitreniruoti. Nuolat susiskambiname, kalbamės, pasidalijame patirtimi. Brolis man taip pat suteikia motyvacijos nesustoti.
Sesuo Gerda – daugkartinė Lietuvos badmintono čempionė, šiuo metu gyvena ir profesionaliai sportuoja Islandijoje, treniruoja Islandijos jaunimo rinktinę.
Tėtis Olegas – Klaipėdos laisvųjų imtynių treneris. Mama Audronė žaidė krepšinį, rankinį, mėgdavo bėgioti krosus, yra aktyvi ir dabar – dažnai plaukioja baseine, o visas kitas jos laikas visada buvo rūpintis šeima, kad visi būtų sotūs ir turėtų energijos tiek daug treniruotis.
Visi mūsų šeimos nariai – aktyvūs. Mūsų šeimoje sportas tiesiog įaugęs į kraują.
Pats ne kartą esi dalyvavęs pasaulio ir Europos suaugusiųjų čempionatuose, ne kartą buvai renkamas į geriausių Klaipėdos olimpinių sportininkų dešimtukus, skynei pergales įvairiuose tarptautiniuose turnyruose. Kokia tavo iškovota pergalė pati svarbiausia?
Lietuvos laisvųjų imtynių suaugusiųjų čempionu esu tapęs net 17 kartų. Turbūt tai rekordinis Lietuvoje skaičius.
Europos kadetų čempionate iki medalio trūko nedaug – buvau ketvirtas.
Europos suaugusiųjų čempionate buvau tarp aštuonių geriausiųjų, pasaulio čempionate – dvyliktas.
Ir štai pagaliau įgyvendinau savo svajonę – tapau pasaulio čempionu tarp meistrų 35-40 metų svorio iki 88 kg atletų. Jausmas – nerealus.
Treniruoji ir jaunąją imtynininkų kartą. Ar matai talentų, kurie ateityje galėtų siekti panašių rezultatų?
Išties yra labai perspektyvių vaikų. Yra ir tokių, kurie per šešis-septynis mėnesius sugebėjo tapti Lietuvos čempionais. Labai daug kas priklauso ir nuo mažiausiųjų vaikučių tėvelių, kurie labai motyvuoja, įkvepia.
Matau šviesią imtynių ateitį.
Tikėjimas ir komandinis darbas – raktas į sėkmę
Genadijus KAVUNENKA, Klaipėdos miesto imtynių federacijos viceprezidentas
Edgarą Voitechovskį į aukso viršūnę atvedė tikėjimas, draugystė ir bendruomenės susitelkimas. Kiekviena pergalė turi savo istoriją. Ne visada ji matoma ant tatamio ar kilimo – dažnai ji gimsta tyliai, treniruočių salėje, tarp prakaito lašų, skausmo ir begalinio tikėjimo. Taip gimė ir mūsų kelias į imtynių pasaulio čempionatą, kurio kulminacija – Edgaro auksas, iškovotas ne tik jėga, bet ir visų, kurie juo tikėjo, širdimis. Kelias į pasaulio čempionatą nebuvo lengvas. Norint pasiruošti aukščiausio lygio varžyboms, reikėjo ne tik darbo ir atsidavimo, bet ir lėšų – stovykloms, įrangai, kelionėms. Tai buvo momentas, kai supratome, kad šis tikslas yra bendra misija. Edgaras buvo pasiruošęs kovoti dėl savo svajonės, o mes – dėl jo. Prasidėjo lėšų rinkimas. Kiekvienas euras, kiekvienas palaikymo žodis turėjo reikšmę. Prisidėjo rėmėjai, draugai, sporto bendruomenė ir net žmonės, kurie tiesiog tikėjo Edgardo dvasia. Vieni aukojo pinigus, kiti padėjo treniruotėse, treti tiesiog skleidė žinią. Tai buvo vienybės pavyzdys, kai sportas tampa daugiau nei tik varžybos – jis tampa tikėjimo simboliu. Pats savo akimis mačiau visą Edgaro pasiruošimo čempionatui procesą. Jis buvo be galo sunkus. Kiekviena diena prasidėdavo nuo disciplinos ir baigdavosi pavargus, bet laiminga širdimi. Edgaras atidavė viską – kūną, laiką, mintis. Bet kiekvieną kartą, kai buvo sunku, jis prisimindavo, kad už jo stovi visa komanda ir visi tie, kurie patikėjo. Tas palaikymas tapo tarsi kuru, kuris vedė į priekį. Pamenu, kad dar prieš išvykstant į pasaulio čempionatą Klaipėdos mieste sutikau miesto merą Arvydą Vaitkų ir jis paklausė: „Kokie siekiai, ko galima tikėtis?“ Aš atsakiau, kad važiuojame tik aukso. Kitokių minčių net nėra. Palinkėjo stiprybės ir sėkmės. Džiaugiuosi, kad iš miesto valdžios visada sulaukiame šilto ir nuoširdaus palaikymo. Tas taip pat stumia į priekį ginti Klaipėdos miesto garbę.
