Anykščių bibliotekininkų komanda savaitę viešėjo Paryžiuje. Įspūdžiais ir pamąstymais iš kelionės dalinasi viena iš grupės narių Ramunė Vilėniškienė.
Dar visai neseniai galvojau, kad „Erasmus” programose dalyvauti turi galimybę tik moksleiviai ir studentai. Kad tai yra mitas, sužinojau tik pradėjusi dirbti bibliotekoje. Pasirodo, kad yra puikių galimybių, pasinaudojant Erasmus + projektais, susipažinti su kitų šalių bibliotekomis, jų darbu ir, pasisėmus idėjų, jas sėkmingai įgyvendinti čia.
Mums tik atrodo, kad viską mes čia savo bibliotekose turime, žinome ir mokame. Ir kad jau jokio dviračio išrasti nebeįmanoma. Toli gražu – tikrai yra kur augti, plėstis ir tobulėti.
Paryžiaus bibliotekos – tai ne tik vietos, kur išduodamos knygos. Tai vietos, kuriose vyksta labai daug renginių, dirbtuvių, edukacijų ir net mainų augalais ar drabužiais. Ten yra net ir muzikos instrumentų nuoma.
Sugrįžau po savaitės, kupinos naujų įspūdžių ir naujų patirčių, įgytų pačioje Prancūzijos širdyje. Prisipažinsiu, Paryžius mane pasitiko šiek tiek kitaip, nei aš tikėjausi. Jo priemiesčiai, kuriuos pamačiau pačius pirmus – užversti šiukšlėmis ir purvini, o patiltėse būriuojasi visai nedraugiškai nusiteikusi liaudis, kuri, panašu, kad ten ir gyvena. Vaizdai – lengvai šokiruojantys. Apskritai, lyginant tvarką ir švarą – Lietuvoje mes labai daug kur galėtume valgyti tiesiog nuo žemės. Juokauju, žinoma, bet pas mus palyginus yra tobulai švaru. Žinoma, yra kas Paryžiuje atima žadą ir gerąja prasme. Tai jų architektūra. Čia net bibliotekos įsikūrusios pasakiškuose pastatuose. Tikrai neapsakomai gražu ir sunkiai suvokiama, kaip apskritai visa tai buvo sukurta.
Nustebino prancūzų rūpinimasis visais, atvykusiais gyventi į jų šalį. Nuoširdus rūpestis didžiuliu imigrantų srautu tikrai vertas pagarbos. Kiekvienoje bibliotekoje yra daug literatūros kitomis kalbomis, taip pat organizuojami užsiėmimai, dirbtuvės ir kitokios veiklos, padedančios visiems atvykusiems integruotis į visuomenę. Imigrantai – jau senokai neatsiejama prancūzų gyvenimo dalis, bet vis tiek stebina vietinių tolerancijos lygis.
O pas mus tos tolerancijos, savitarpio supratimo ir apskritai žmogiškumo labai trūksta. Norime, kad mūsų miestas ir rajonas klestėtų, dirbame, stengiamės dėl to, bet tuo pačiu esam pikti, pavydūs ir nuolatos viskuo nepatenkinti. Kokią atmosferą galima sukurti nuolat besivaidijant ir drabstantis purvais? Ar tokia vieta gali kažkam būti svajonių namais? Ar tai sukuria rajonui kažkokią pridėtinę vertę? Manau, kad ne. Kaip mes atrodom aplinkinių rajonų kontekste? Tikrai nėra taip svarbu, kokių turim ar neturim pramogų. Kokie čia pas mus gyvena žymūs žmonės ar pasaulinio garso žvaigždės. Daug svarbiau, kokie mes esame vieni kitų atžvilgiu. Gal jau pats laikas nusimesti etiketę „anykštėnai labai pikti žmonės”?
Ramunė Vilėniškienė
Šaltinis: Nyksciai
