„Juose daug naujų technologijų, apie kurias anksčiau negalėjai nė svajoti, pasikeitė statytojų galimybės, resursai. Palanga mane tuo ir žavi, kad ji yra labai skirtinga, neturi vieno aiškaus stiliaus ar vieno laikmečio architektūros“, – žurnalui „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, sakė didžiąją savo gyvenimo dalį Palangoje praleidęs architektas.
– Ar prisimenate savo pirmąjį projektą? O Palangoje koks jis buvo? Jis jums dabar kelia šypsnį ar pasigėrėjimą?
– Pirmasis mano įgyvendintas projektas – poilsio pastato rekonstrukcija Birutės g. 43, Palangoje. Iki tol daugiau teko dirbti su įvairiais interjero arba atskirų pastato dalių projektavimo užsakymais, tad natūralu, kad prisiminimai yra geri, kadangi tai buvo pirmasis įgyvendintas didesnės apimties projektas.
Be kita ko, pastatas yra toje Palangos dalyje, kurioje daugiausia tenka darbuotis ir šiandien, šalia Birutės parko, ilgaamžių pušų apsuptyje.
Čia kitokia aura, šioje miesto dalyje projektuoju ir šiandien bei įgyvendinau paskutiniuosius savo projektus – „Viešnagė“, „Vila Lūšis“, „Eglės apartamentai“, kurie sulaukė ir ne vieno apdovanojimo. Vienas ryškesnių – „Viešnagė“, kuri buvo apdovanota tarptautiniu „The Architecture Master Prize” apdovanojimu 2023 metais.
– Esate gimęs Kaune, tačiau Palangoje esate praleidęs didžiąją savo gyvenimo dalį. Matyt, čia pažįstate kiekvieną užkampį, žinote kiekvieną pastatą. Kuo jus žavi Palangos architektūra? Matyt, ją derėtų skaidyti į laikotarpius – senosios Palangos ir naujosios?…
– Palanga mane žavi tuo, kad ji yra labai skirtinga. Miestas egzistavo skirtingais laikmečiais ir kiekvieno etapo metu joje gyvenę ir dirbę žmonės eksperimentavo bei kurdami suteikė savotiško žavesio.
Mano manymu, ji tokia ir turi būti: individualūs kūriniai, kurie visi skirtingi, atspindintys savo laikmetį, bet taip pat ir turintys kažką bendro – yra apsupti parko, pušų, kas yra didžiausia vertybė, kurią sunku įkainoti ir būtina saugoti.
– Per beveik 30 darbo metų suprojektavote arti 50 pastatų, daugiau nei pusę jų sukūrėte Palangoje. Kurie projektai buvo sudėtingiausi ir kodėl?
– Sudėtingiausiais galima pavadinti paskutiniuosius kurtus projektus, kadangi laikui einant pasikeitė technologijos, kurias galima panaudoti, statytojų galimybės, resursai. Anksčiau Palangoje negalėdavai pagalvoti apie požeminį garažą, o dabar tai jau nebestebina.
Pavyzdžiui, „Viešnagės“ projekte, kuris ne tik pastatytas tarp ilgaamžių pušų, yra įrengta netgi dviejų aukštų požeminė automobilių aikštelė, o „Vila Lūšis“ projekte automobiliai į ją nusileidžia keltuvu. Poilsiautojų lūkesčiai taip pat auga ir prie jų reikia prisitaikyti bei juos patenkinti.
Pastatai be balkonų arba su nedideliais jų plotais tampa nebepatrauklūs, reikia skirti itin daug dėmesio žaliosioms zonoms, augmenijai, architektūra turi prie viso to taikytis ir iššūkių projektuojant tik daugėja.
Galiausiai, mano paties noras yra projektuoti istorinėje Palangos miesto dalyje, kurioje darbuotis dėl įvairių apribojimų ir supančios gamtos natūraliai yra sudėtingiau. Tik problemos ir iššūkiai skatina judėti į priekį ir rasti naujus sprendimus, tobulėti. Negali užsisėdėti komforto būsenoje, nes pradėsi merdėti.
– Ar galite būti atviras: kas jums, architektūrine prasme, Palangoje nepatinka? Ar visi NT projektai, žvelgiant jūsų akimis, buvo tinkamai „suvaldyti“?
– Nenoriu vertinti kolegų darbo. Kiekviename mieste galima rasti daug gerų pavyzdžių, taip pat ir nelabai gerų. Galiu kalbėti tik už save. Kurdamas visada stengiuosi įsivaizduoti, kad pats tame pastate gyvensiu, ten bus mano namai.
Darau taip, kad man pačiam būtų gera, kuriu aplinką, kurią pats norėčiau matyti, ir pastatus, dėl kurių nebūtų gėda. Šis būdas nebūtinai yra tobulas, bet tada žinai, kad stengiesi iš visų jėgų, dirbi taip gerai, kaip tik gali, nes projektuoji sau.
– Kokias dar tendencijas stebite?
– Tendencijos gali keistis dėl įvairių priežasčių ir jos nėra pastovios. Norėtųsi, kad pagrindinis tikslas būtų ne tik uždirbti pinigus. Manau, kad labai svarbu yra tai, kaip tu juos sugebėjai panaudoti, įveiklinti, kokią formą pavyko sukurti.
Ar tai, ką kūrei, turi išliekamąją vertę. Džiaugiuosi, kad būtent su tokiais statytojais ir turiu galimybę šiuo metu dirbti.
Kai abi pusės turi tokį pat matymą ir įsivaizdavimą, kaip turi būti įgyvendinti projektai, ir rezultatas yra kitoks, pavyksta sukurti kažką išskirtinio.
– Jūs jau apie 10 metų dirbate su prabangaus būsto Palangoje vystytoju, „Lumont“. Kaip vienas kitą radote? Įdomiausia, kodėl pasirinkote šį vystytoją?
– Kadangi vystytojas yra vietinis ir visus savo projektus iki šiol įgyvendino Palangoje, susisiekė su manimi dėl vieno iš savo planuojamų projektų Palangos dalyje, kurioje aš jau buvau įgyvendinęs ne vieną projektą.
Aptarus projekto viziją, tapo aišku, kad sutampa požiūriai, vertybės.
Vystytojas labai aiškiai pasakė, kad statydamas projektus pirmiausia stato sau, kad pats galėtų juose gyventi, o parduodant nebūtų gėda, kad ieškojai, kur galima sutaupyti kokybės ar gyvenimo komfortą lemiančių sprendinių sąskaita.
Kartu įgyvendinome jau du projektus – „Viešnagė“ ir „Vila Lūšis“, toliau dirbame ir prie dar keleto projektų.
– Esate sakęs, kad jums artimiausia Palangos dalis – į pietus nuo J. Basanavičiaus gatvės, kurią vadinate tikrąja Palanga.
– Man ta Palangos dalis labai patinka. Manau, kad čia ir yra tikroji Palanga. Patinka ne todėl, kad turėčiau kokią nors konkrečią viziją ar sumanymą jai.
Paprasčiausiai norisi, kad ten atsirastų kokybiška architektūra ir statiniai. Ten Palanga ramesnė ir jaučiasi ryškus santykis su medžiais. Reikia juos išsaugoti ir kiek įmanoma sodinti naujų.
Mes grožimės pušimis, bet jos nėra amžinos. Statant svarbu ne tik jas išsaugoti, bet privalu stengtis, kad šalia būtų pasodinta tai, kas jas pakeis, nes prireikia daug laiko, keliasdešimties metų, kad subręstų ir išaugtų tokio pat aukščio pušis.
– Natūralu, kad kartais – o gal dažnai? – statytojas su architektu neranda bendros kalbos. Jums taip buvo?
– Tarp statytojo ir architekto turi būti dialogas, sutapti požiūris. Jei vienas matys vienaip, o kitas – kitaip, nieko nesigaus, klientas turi būti bendramintis. Praktika rodo, kad nepavykdavo susitarti būtent tais atvejais, kai požiūriai pernelyg išsiskirdavo, tada nejaučiu, kad galiu būti kažkuo naudingas.
– Ar turite savo viziją, kaip Palanga galėtų ir turėtų atrodyti?
– Konkrečios vizijos neturiu. Turbūt ir nesistengiu jos turėti. Svarbiausia – kurti tokią aplinką, kurioje norisi būti ir gyventi. Neturiu omenyje vien tik namų ar jų kiemo, svarbu ir visa kita, kas supa tuos namus.
Gyvenimas nesibaigia ties savo namų ribomis, jo kokybė priklauso ir nuo to, ką rasi išėjęs į gatvę, kur gali nueiti, ką pamatyti ir kaip jautiesi toje aplinkoje, iš kur gali pasisemti įkvėpimo.
– O architektūrine prasme, koks Europos kurortinis miestas jus ypač žavi savo architektūra? Kodėl?
– Kurortai žavi ne tik pastatų architektūra, o daugiau savo visuma. Kaip yra tvarkomi, kokie suoliukai, apšvietimas, priežiūra.
Sunku išskirti vieną kurortinį miestą, yra daug tokių, iš kurių galima pasisemti tam tikrų teigiamų dalykų, bet kažko kopijuoti nesinori, svarbu išlaikyti savitumą ir kurti kokybišką aplinką savo mieste, pritaikytą žmonėms, kurie čia gyvena arba atvyksta pailsėti.
– Jūs dirbate vienas, nors prieš keliolika metų esate bandęs dirbti kolektyve. Kodėl?
– Stengiuosi imtis tiek užsakymų, kad galėčiau juos įgyvendinti vienas, tačiau prireikus esu samdęs ir pagalbininką. Sunku įsivaizduoti, kaip vieną projektą kokybiškai gali atlikti du ar daugiau architektų vienu metu.
Procesas tokiais atvejais tampa sunkesnis ir ilgesnis, sunkiau suvaldomas. Dirbdamas vienas privalumų matau daugiau nei trūkumų, o trūkumai atsiranda tik tada, jei nesugebi suvaldyti tos apimties.
– Ar geriausi architektai uždirba tiek, kiek geriausi krepšininkai?
– Manau, kiekvienas savo srities specialistas, skyręs pakankamai laiko ir pastangų, gali pasiekti aukštą savo darbo įvertinimą, ar tai būtų finansine išraiška, ar kitokio pobūdžio įvertinimu.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar daug jo turite?
– Kai dirbi patinkantį darbą, sunku atskirti, kur yra laisvalaikis, o kur darbas, nes šie dalykai persipina ir yra sudėtinga surasti ribą. Mano laisvalaikis ir hobiai dažniausiai vienaip ar kitaip yra susiję su mano darbu.
