Talentingos lietuvės kuriamos nuotraukos socialiniuose tinkluose susilaukia nemenko gerbėjų dėmesio. Tačiau pati moteris to labai nesureikšmina. Jai didžiausią malonumą teikia pats kūrybos procesas. „Aš visada buvau meniškos prigimties. Matyt, tai paveldėjau iš savo tėvelių, jie irgi turėjo meninę gyslelę. Tiesa, mamos netekau labai anksti, kai ji mirė, man buvo vos 10 metų“, – pasakojo Biruta. Beje, jos vardas skamba latviškai, mat ji gimusi Latvijoje, bet kai jai buvo vos vienas mėnesiukas, tėveliai persikraustė gyventi į Lietuvą. Tad moteris prisistato, kad yra kilusi iš Skuodo rajono, Nausėdų kaimo. Moteriai teko gyvenime patirti dar vieną labai skaudžią netektį – prieš 6 metus Norvegijoje žuvo jos sūnus. Po šios skaudžios nelaimės nors kiek užsimiršti padeda fotografija. „Fotografija tarsi tapo mano gyvenimo būdu, suteikia prasmę“, – sako moteris. Norvegijoje su vyru bulgaru jiedu gyvena kalnuose, kurių papėdėje už 15 kilometrų važiuojant serpantinais galima pasiekti net pusę metų šešėlyje be saulės skendintį Rjukano miestelį. „O mes kalnuose turime ir saulės, ir sniego. Tiesa, šiemet, galima sakyti, sniego beveik neturime, nes yra tik iki kelių, o, pavyzdžiui, pernai buvo net virš galvos“, – juokavo lietuvė ir džiaugėsi, kad kasdien pro savo namų langą gali gėrėtis tokiais vaizdais, dėl kurių kiti žmonės skrenda iš kito pasaulio krašto. Socialiniuose tinkluose vietą, kurioje gyvena, moteris vadina romantiškai – mano Narnija, kaip ir populiariame kūrinyje „Narnijos kronikos“. „Esu tokios nuomonės, kad kiekvienas širdyje galime susikurti savo Narniją, nesvarbu, kurioje šalyje gyvename, ar Norvegijoje, ar Lietuvoje, ar dar kitame pasaulio krašte“, – svarsto lietuvė. Birutos vyras – virtuvės šefas, o ji pati dirba padavėja. Moteris neslepia, kad mielai norėtų kada nors visam grįžti į Lietuvą ir užsiimti širdžiai miela veikla, galbūt pavyktų atsidaryti fotostudiją. „17 metų Lietuvoje esu dirbusi pradinių klasių mokytoja, taip pat vaikus mokiau choreografijos. Man labai patiko šis darbas, tad mielai galėčiau dirbti su vaikais kad ir savanore“, – svarstė moteris. Tiesa, paviešėti į Lietuvą ji grįžta gana dažnai, nes pagal kontraktą 8 mėnesius dirba, o 4 atostogauja. Bet kai esu Lietuvoje – tiek mane ir tematysi: griebiu fotoaparatą į rankas ir iškeliauju pajūriais, pamariais. Man labai patinka fotografuoti jūrą. „Bet kai esu Lietuvoje – tiek mane ir tematysi: griebiu fotoaparatą į rankas ir iškeliauju pajūriais, pamariais. Man labai patinka fotografuoti jūrą. Vienas pažįstamas fotografas net juokėsi: “Jei pamatysiu, kad kas nors prie jūros nešasi kėdę, žinosiu, kad ten – Biruta.„ Bet iš tikrųjų man nereikia tų kėdžių neštis ar ieškoti prie jūros, jos pačios mane susiranda ir taip tampa mano fotografijų dekoracijomis. Pamenu, kartą ėjome su vyru iš Būtingės į Nidą, radome iš laivo išmestą kėdę su trimis kojomis, kitą kartą vėl radome prie jūros stovinčią kėdę“, – pasakojo fotografė. Žmones labai žavi ne tik Birutos užfiksuoti gamtos vaizdai, bet ir atvirukus primenančios fotografijos, kuriose nemenką vaidmenį atlieka ir pačios moters sukurtos dekoracijos, ir gyvūnai. „Iš tiesų kalnuose, kur gyvename, gyvūnai gana baikštūs, jie tikrai nėra prijaukinti. Aš ir nesistengiu to daryti. Nesinori, kad paskui jie nemokėtų gyventi be žmogaus pagalbos. Maisto jiems duodu tik žiemą, kai labai šalta. Buvo labai liūdna, kai pernai nuo šalčio netoli mūsų namų nugaišo dvi voverytės“, – pasakojo Biruta. Dažnas nuotraukų herojus – ir poros augintinis katinas Krišna. Į namus jis atkeliavo po sūnaus netekties. Biruta pasiėmė katiną iš Mažeikių gyvūnų globos namų. Katinėlis buvo rastas netoli tos vietos, kur gyveno jos sūnus. „Katinas jau turėjo tokį vardą – Krišna, tad jį ir palikome, nes jo atėjimas į mūsų namus gana mistinis. Beje, jis yra tikras Narnijos karalius ir net turi savo instagramo paskyrą“, – kalbėjo moteris. Lietuvė mielai norėtų kada nors Lietuvoje surengti savo darbų parodą. „Noriu, kad stebėdami mano darbus žmonės pamatytų tūkstančius mažų stebuklėlių – tai, ko kasdienybėje bėgdami nepastebime. Vis pagalvoju, kad gyvenime norėčiau daugiau užsiimti tuo, kas patinka, darbu paversti savo mėgstamą veiklą. Juk ne veltui sakoma, kad žmogus turi mirti laimingas, nes mirtis – tai kelionė toliau. O kelionė lengva tam, kuris keliauja lengva širdimi, pabaigęs visus darbus. Norėčiau kuo daugiau skirti laiko mėgstamai veiklai, gyvent teisingai – santarvėj pačiai su savim, santarvėj su žmogum ir gamta“, – malonų pokalbį užbaigė Biruta.
