Rugsėjo 16 dieną Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje vyko apskrito stalo diskusija „Kultūros paveldo tvarumo tikslai ir prielaidos“. Tai vienas iš Europos paveldo dienų renginių, į Rietavo kraštą sutraukęs gausybę garbingų svečių, kaimynų netgi iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Visi jie kultūros entuziastai, vienaip ar kitaip siekiantys puoselėti, saugoti ir prikelti antram gyvenimui, po visą Lietuvą pasklidusius kilmingos Oginskių giminės pėdsakus.
Vizija dešimtmečiui į priekį
Apskrito stalo diskusijoje Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus konferencijų salėje „Kultūros paveldo tvarumo prielaidos“. Diskusijoje aptartos tokios temos – „Laikmečio iššūkiai dvarų sodybose“ , pranešimą skaitė Gintaras Abaravičius iš Trakų, apie „Oginskių kultūros paveldo įveiklinimo patirtis“ kalbėjo Žemaičių dailės muziejaus direktorius, Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio organizacinio komiteto narys, Vakarų Lietuvos dvarų kultūros asociacijos viceprezidentas, klubo „Oginskių dvaro bičiuliai“ narys iš kaimyninės Plungės Alvidas Bakanauskas, apie sunaikinto paveldo atkūrimo prielaidas pasakojo Žygimantas Buržinskas iš Merkinės. Anot apskrito stalo moderatoriaus, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vyto Rutkausko, ši apskrito stalo diskusija gali suformuoti veiklos strategiją dešimtmečiui į priekį, padėti stiprius pagrindus kultūros paveldo puoselėjimui, aktualinimui ir išsaugojimui. Todėl visus susirinkusiuosius kvietė nepamiršti kultūros paveldo potencialo ir jo reikšmės, pasirašyti rezoliuciją dėl tolimesnio bendradarbiavimo, kad Oginskių atminimas taptų Lietuvos nacionalinių kultūros kelių programos dalimi.
Oginskių kultūros paveldo keliu
Rutkauskas priminė, jog 2013-aisiais metais UNESCO 37-osios generalinės konferencijos metu Paryžiuje buvo paskelbtas UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašas, į kurį įtraukta per 100 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų. Į šį sąrašą taip pat pateko Lietuvos pateiktos sukaktys, viena jų rašytojo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) gimimo metinės (ši sukaktis pateikta kartu su Baltarusija ir Lenkija, minėta tarptautiniu lygiu 2015 m.). Sukaktį vainikavo renginių gausa ir Rietave. Jis pasidžiaugė, kad kultūrininkų pastangomis suformuotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kelias, pirmasis Lietuvos nacionalinių kultūros kelių programos projektas, kuriame minimas ir Rietavas. Mat istorijos faktai byloja, jog čia, vos trylikos sulaukęs, jaunasis Mikalojus Konstantinas siunčiamas mokytis į Plungę, į Kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokyklą, kur nuo šešiolikos jau griežia fleita rūmų orkestre, su koncertais aplanko Palangą ir Rietavą. Į Plungę ir Palangą jis vėliau grįžta jau su savo sužadėtine, vėliau nuotaka rašytoja ir publiciste Sofija Kymantaite, kurios tėvai gyveno Kuliuose, Karklėnų kaime nuomojosi ūkį. Plungėje klebonavo Sofijos Kymantaitės dėdė kun. Vincentas Jarulaitis. V. Rutkauskas tikino, kad yra būtina sukurti Oginskių kultūros paveldo kelią, todėl apskrito stalo diskusijoje dalyvauja gausus būrys žmonių, kurie vienaip, ar kitaip susiję su Oginskių atminimo įamžinimu.
Apie gebėjimą ištverti laikmečių negandas
Apie laikmečio iššūkius dvarų sodybose kalbėjo Trakų nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius. Jis priminė tvarumo sąvokos esmę. Diskusijos esmė – tvarumas. Ši sąvoka paprastai asocijuojasi su sveikata, ekologija, žaliąja ekonomika, natūralumu su nauda mums ir planetai. Lietuvoje tvarumas neretai vis dar suprantamas kaip filantropijos forma, gretinamas su aplinkosauga arba socialinės atsakomybės sąvoka, tačiau tai – kompleksinis terminas. Jis apima ne tik aplinkosauginį ir socialinį, bet ir ekonominį aspektus. Žvelgiant plačiau, tvarumo sąvoka signalizuoja dabarties poreikių tenkinimą, išteklių naudojimą, nekenkiant ateities kartoms (arba ne ateities kartų sąskaita). Paveldosaugos kontekste ji sietina su atsparumu, gebėjimu ištverti laikmečių negandas, neišnykti.
Neatrasti istorijos lobynai
Jis atvyko iš Trakų, vietovės, kurioje XVI – XVII amžiuje buvo nemažai dvarų, tačiau vienas labiausiai ištyrinėtų ir turinčių gausios archeologinės tyrimų medžiagos – Marcijonui Aleksandrui Oginskiui (1632-1690), kuris 1670–1684 m. buvo Trakų vaivada, priklausęs dvaras. 1688 M. Oginskis paliko du testamentus. Viename iš jų Trakuose esančią sodybą užrašė savo sūnėnui, Lietuvos kardininkui Mikalojui Oginskiui. Antruoju testamentu ši sodyba atiduota Trakų dominikonams. 1969 – 1971 m. vadovaujant architektui S. Mikulioniui buvo atlikti mūro tyrimai bei parengtas konstruktyvinis projektas, deja, projektas nebuvo įgyvendintas ir iki šiandienos pastatas stovi neužkastas ir sparčiai yra. Pranešėjas džiaugėsi, jog Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus dėka, jam teko užmegzti gražius bendradarbystės santykius su Baltarusijos Oginskių paveldo puoselėtojais, atsivėrė dar neatrasti istorijos lobynai. Gintaras Abaravičius akcentavo, kad sunaikinus paveldo objektus, naikiname ir miesto kraštovaizdį, miesto savastis, jo veidas išsitrina, o vietovė tampa agresyvia urbanistine dykviete.
Oginskių pėdsakai Merkinėje
Merkinės krašte atsiskleidžia Mato Oginskio pėdsakai. Matas Oginskis gimė 1738 m. Vitebsko kašteliono Stanislovo Oginskio ir jo žmonos Marijonos, kuri taip pat buvo Oginskytė, šeimoje 6 . 1748 m. kovo 9 d.S. Oginskis kartu su žmona buvo įvesdinti į Merkinės seniūniją, kurią įsigijo iš Palenkės vaivados Mykolo Sapiegos 7. Tačiau po trijų mėnesių tėvas mirė ir seniūnija motinos rūpesčiu atiteko sūnui, kuris nominaliniu seniūnu tapo sulaukęs vos dešimties metų. Vėliau, keturiolikos metų amžiaus, pagal valdovo Augusto III privilegiją jis tapo ir Merkinės vaitu. Apie Merkinės krašto paveldą ir jo būklę kalbėjo Žygimantas Bružinskas, Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas. Jo pranešimo tema „Sunaikinto paveldo atkūrimo prielaidos“. Anot jo, Merkinėje, kaip ir daugelyje Lietuvos miestų, paveldo objektus naikino sovietiniai statiniai, kurie pranešėjui asocijuojasi su „smurtine kultūra, vietovės vėžiu“. Dabar, atkuriamus paveldo objektus naikina viešieji pirkimai, kurie įpareigoja rinktis pigiausius variantus. Jis tikino, kad privalu suprasti, jog vietos savastis padeda kurti pridėtinę vertę, traukia investicijas, verslus. Šiuo metu sunaikinto paveldo vietose įrengti stendai, byloja apie išnykusius objektus, o istorinis kontekstas traukia lankytojų srautus.
Dalinosi patirtimi
Žemaičių dailės muziejaus direktorius A. Bakanauskas, dalijosi savo patirtimi, vystant Plungės dvaro sodybos kultūrines, edukacines veiklas. Plungės dvare rezidavo Mykolas Mikalojus Oginskis, paskutinysis garsios Oginskių giminės palikuonis, kilęs iš Rietavo dvaro Žemaitijoje. Jis buvo kunigaikščio Irenėjaus Oginskio ir grafaitės Olgos Oginskienės (Kalinovskos) antrasis sūnus, valstybės veikėjo ir polonezų kūrėjo Mykolo Kleopo Oginskio vaikaitis. Užaugo Rietave. Būdamas dvidešimt ketverių metų amžiaus, įsigijo Plungės dvaro valdą su dvaru ir miesteliu. 1873–1886 m. Plungės miestelio pakraštyje įkūrė naują rezidencinį dvaro ansamblį, tapusį vienu įspūdingiausių architektūrinių kompleksų Lietuvoje, garsėjusį kultūrinėmis, muzikinėmis tradicijomis, mokslo, ūkio, švietimo ir socialinėmis naujovėmis. Iš kitų Žemaitijos ir Lietuvos dvarų Plungės dvaras labiausiai išsiskyrė lituanistinėmis tradicijomis. M. M. Oginskis perėmė tėvo pažintis su vyskupu Motiejumi Valančiumi, Laurynu Ivinskiu, bendradarbiavo su Antanu Baranausku, Juozu Tumu-Vaižgantu, Petru Vileišiu, daugeliu kitų veikėjų. Rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba, rėmė jos gabenimą, 1899 m. finansavo pirmąjį Palangoje suvaidintą lietuvišką spektaklį – Keturakio „Amerika pirtyje“. Rūpinosi žmonių švietimu, socialinių, mokslo, ūkio naujovių diegimu. Organizavo ūkio parodas, rūpinosi pašto-telegrafo, taupymo draugijų, Raudonojo kryžiaus komiteto išlaikymu, gaisrininkų komandų steigimu. Jis akcentavo, kad kuriant Oginskių kelią, svarbu visiems ieškoti savitumo, savos nišos, kad veiklos nedubliuotų viena kitos.
Pasiruošimas jubiliejiniams renginiams
Apskrito stalo diskusijoje dalyvavo ir Danutė Grigelevičienė, Strėvininkų socialinės globos namų vadovė. Mūro Strėvininkai – Kaišiadorių rajone esantis kaimelis netoli istorinės Strėvos upės. XV – XVI amžiaus archyvuose minimas Mūro Strėvininkų dvaras, kurį valdė Stravinskai. 1600 m. Mūro Strėvininkus įsigijo Aleksandras Oginskis (1585 – 1667), o Paskutiniuoju Mūro Strėvininkų savininku buvo Gabrielius Juozapas Oginskis (1784 – 1842), žinomo kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnėnas. Gabrielius Juozapas Oginskis buvo Lietuvos gvardijos pulkininkas, 1812 m. karo dalyvis, 1828 m. Mūro Strėvininkuose įsteigęs tekstilės fabriką. 1831 m. Gabrielius Oginskis dalyvavo sukilime Trakų vaivadijoje. Už dalyvavimą sukilime caras konfiskavo visą jo turtą. Gabrielius Oginskis buvo priverstas emigruoti į Paryžių. 1840 m. grįžo į Lietuvą ir buvo metams įkalintas. Garsią kunigaikščio Oginskio rūmų praeitį, Socialinės globos namų istoriją šiandien mena senos fotografijos bei seni archyvo dokumentai. Ateinančiais metais šie globos namai minės savo veiklos šimtmetį, vadovė džiaugėsi galėsianti pasisemti patirties, naujų žinių iš Oginskių paveldo puoselėtojų, entuziastų.
Rezoliucija – esminis akcentas
Rietaviškis Algirdas Mickus dalinosi savo rūpesčiais bandant prikelti naujam gyvenimui istorinį polivarką. Anot jo, šis statinys nėra paveldo objektas, tai yra gražus griūvantis tvartas, kurį atstačius naujame kontekste atgimtų istorinis kontekstas. Apskrito stalo diskusijose dalyvavo Aistė Balevičiūtė (Veisėjai), Olijardas Lukoševičius (Kaišiadorys), Antanas Ivinskis (Varniai), Danutė Grigelevičienė (Mūro Strėvininkai), Daivutė Petrauskienė ir Kulių krašto muziejininkė Inga Blėdienė, Rietavo kraštietis Petras Turskis, Rietavo savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Antanas Aužbikavičius, Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebonas Antanas Gutkauskas, Muziejininkė edukatorė Audronė Gečienė, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Telšių – Tauragės padalinio vedėja Aurelija Ričkuvienė ir kiti. Apskritojo stalo diskusijų dalyviai pasirašė rezoliuciją Nacionalinio Oginskių kultūros kelio idėjos plėtojimui ir įgyvendinimui. Tai buvo esminis Europos paveldo dienų minėjimo Rietave akcentas. Anot Vyto Rutkausko, šios rezoliucijos nuostatos, jos kontekstas galės tapti esminiu dokumentu kultūrinių, paveldosauginių ir istorijos aktualinimo projektų kontekste. Veisėjai, Rykantai, Kaišiadorys, Varniai, Kruonis, Mūro Strėvininkai, Kuliai – tai vietovės menančios Oginskių giminę, jų pėdsaką diplomatijai, mokslui, menui, kultūrai, istorijai, muzikai, technikos inovacijų diegimui, o svarbiausia, kad visas šias vietoves vienija ir Oginskių giminės pėdsakai, jų istorinė dvasia.
Šaltinis: Musuzinios.lt
