Klimato kaitai neaplenkiant ir Lietuvos, vasaromis vis dažniau vargina užsitęsusios karščio bangos. Vienas iš sprendimų, pasak mokslininkų, yra atkurti nusausintas pelkes. Būtent pelkės, kartu su miškais, atlieka svarbų vaidmenį reguliuodamos mikroklimatą ir padėdamos sušvelninti alinančias karščio bangas.
Lietuvoje per pastaruosius šimtą metų buvo nusausinti ar kitaip pažeisti net trys ketvirtadaliai pelkių. Šiuo metu, pasitelkiant ir Europos Sąjungos lėšas, vykdomi pelkių atkūrimo darbai.
Gamtininkų pastangomis buvo atkurta tarptautinio garso Aukštumalos pelkės vakarinė dalis, turinti telmologinio draustinio statusą. Ši pelkė įtraukta į tarptautinę Ramsaro konvenciją. Vandens lygio atkūrimo darbai vykdyti ir Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate.
Šiuo metu Žemaitijos nacionaliniame parke atkuriama Užpelkių pelkė. Joje LIFE programos „Naturalit“ projekto lėšomis buvo pakeltas vandens lygis, o labiausiai pažeistose vietose pasodinti kiminai, kurie turėtų paspartinti pelkinių augalų ir durpėdaros atsikūrimą.
„Pelkės reguliuoja mikroklimatą ir yra nepralenkiamos troškulio malšintojos, nes sukaupia vandenį ir neleidžia jam iš sausumos staigiai nutekėti upėmis, o dirvožemiui perdžiūti, – aiškina botanikė dr. Dalytė Matulevičiūtė, dirbanti Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje. – Tas vanduo, sukauptas durpėse kaip kempinėje, pamažu garuoja ir drėkina orą, todėl vasaros karščių ir sausrų laikotarpiai prie pelkių nebūna tokie ekstremalūs, bet žymiai palankesni visai gyvybei. Pelkės atlieka ir temperatūrų reguliatoriaus vaidmenį. Žiemą prie pelkių šalčiai būna mažesni, o vasarą jos ne taip greitai įkaista, vasaros pradžioje jos dar būna gana vėsios. Dabar, kai keičiasi klimatas, o vasaros darosi karštos, sausringos, ypač svarbu išsaugoti esamas pelkes ir atkurti nusausintas, kad jos būtų tais vandens rezervuarais ir pamažu atiduotų vandenį aplinkai“, – teigia dr. Dalytė Matulevičiūtė.
Botanikos mokslų daktarė aiškina, kodėl būtina atkurti sovietmečiu numelioruotų pelkių vandens lygį ir kodėl nusausintos pelkės nebeatlieka klimato reguliatorių vaidmens, o priešingai – prisideda prie klimato kaitos.
„Drėgmė pelkei yra gyvybiškai svarbi, nes ji formuojasi ir egzistuoja tiktai tuomet, kai pakanka vandens. Kad vyktų durpėdara, vandens lygis turi būti toks, kad apsemtų negyvą fitomasę, kad ji ne supūtų, o užsikonservuotų, – aiškina dr. Dalytė Matulevičiūtė. – Kitaip tariant, kad virstų durpėmis, nes durpės yra nepilnai susiskaidžiusi fitomasė. O ji nepilnai susiskaido tada, kai vanduo išstumia orą ir puvimo bakterijos, kurioms būtinas deguonis, negali tos fitomasės suskaidyti. Tuo tarpu, kai pelkė nusausinama, į durpių klodą pakliūva deguonis. Bakterijos pradeda vykdyti savo darbą, skaido negyvą fitomasę ir į orą išsiskiria anglies dioksidas, kurį prieš kelis šimtus ar kelis tūkstančius metų pelkiniai augalai paėmė iš oro, pavertė organiniais junginiais, ir organinių junginių pavidalu ta anglis buvo užkonservuota.“
Taip, pasak botanikės, mes vietoje klimato reguliuotojos ir organinės anglies saugyklos turime anglies dioksido emisijų šaltinį.
Vaizdo reportažą žiūrėkite čia: https://youtu.be/2UDxg5MpGqo
