Minėtos ministerijos kontroliuojamos VĮ Turto banko parduoti ruošiamų objektų sąraše neseniai atsirado 4 švyturio kompleksui priklausantys statiniai, o tai gerokai papiktino Neringos politikus, nes taip esą tiesiog nesilaikoma duoto pažado neskubėti priimant sprendimus. Net po įvykusio tet-a-tet pokalbio su finansų ministre Gintare Skaiste. Juoba kai Neringos miesto savivaldybėje yra parengta, šiuo metu derinama ir artimiausiu metu Vyriausybei bus išsiųsta švyturio komplekso pritaikymo visuomenės poreikiams koncepcija. „Tai yra tiesiog nesąžiningas elgesys, nes mus patikino, jog kol kas nepaleis to švyturio pastatų išpareceliavimo buldozerio. Dabar matome, kad žodžio nesilaikoma ir buldozeris – jau užvestas“, – „Vakarų ekspresui“ komentavo Neringos miesto vicemeras Narūnas Lendraitis. Komplekso vertė Vyriausybė dar 2019 m. Neringos miesto savivaldybei perdavė ant 51,4 m aukštį siekiančio Urbo kalno stūksantį 1951-1953 m. statytą, 29 m aukščio Nidos švyturį. Jį eksploatuoti merija patikėjo BĮ Neringos muziejams (navigacinę įrangą ir toliau prižiūri Lietuvos transporto saugos administracija), kuri jau po metų šį išskirtinį objektą atvėrė visuomenei. Daugiausiai šiltuoju metų laiku į švyturį galima patekti bei pasigrožėti apylinkių panorama nusipirkus bilietą, šis marinistinis paveldas netruko išpopuliarėti tarp turistų. Urbo kalno rytinėje papėdėje liko 4 paveldosauginiai švyturio kompleksui priklausantys statiniai: švyturio prižiūrėtojo namas (seniai privatizuotas), arklidė, vadinamasis kuro sandėlis ir administracinis pastatas su jo kieme esančiu šuliniu. Pastarieji trys objektai statyti 1951-1953 m. ir priklauso TB. Kaip ir nepaveldosauginis, baltų plytų gamybiniu įvardytas pastatas, kuris gali būti tikrasis kuro sandėlis, nes jame neseniai rasta 1879 m. gamybos kuro statinė bei postamentas. Neringos miesto savivaldybė prieš keletą metų kreipėsi į FM ir išreiškė norą perimti administracinį pastatą su šuliniu ir taku savo žinion bei įsteigti name Nidos švyturio istorijos muziejų, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Baimintasi, kad pardavus objektus juos įsigiję privatūs ar juridiniai asmenys užtvers (tam dabar turėtų tokią teisę, nes takas nėra servitutinis) savo teritoriją taip atimant iš turistų, žmonių galimybę patekti į švyturį istoriniu taku, apžiūrėti švyturiui įrengtus statinius. Nebegalėtų pasiekti nidiškiai ir šulinio (teigiama, kad vanduo iš jo – švaresnis, skanesnis, nei iš centralizuotos vandens tiekimo sistemos). Kurį laiką Urbo kalno apačioje esantys ir TB priklausantys pastatai buvo išbraukti iš privatizuojamųjų sąrašo, tačiau neseniai ir vėl įtraukti. Tuomet paaiškėjo ir naujos aplinkybės: švyturių entuziastas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Elektroninių sistemų katedros lektorius, inžinierius Tomas Jačionis išsiaiškino, jog visi švyturio komplekso pastatai kopos apačioje yra tarpusavyje susiję inžineriniais tinklais, o administracinis – sujungtas ir požeminiu elektros energijos tiekimo kabeliu su švyturiu ant kopos. Taip pat atrasti iki tol nežinoti galimai su pirmuoju Nidos švyturiu (pradėjo veikti 1874 m. ir susprogdintas per Antrąjį pasaulinį karą) susiję reliktai: jau minėta 1879 m. gamybos žibalo statinė bei požeminis vandens rezervuaras su prieškariniu, vokišku, bareljefiniu šulinio dangčiu. Atkreiptas ir dėmesys, kad valstybė, kaip paveldą, turėtų saugoti ne tik statinius, bet ir juose esančią inžinerinę įrangą, todėl pernai buvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą (KPD), kuris pavedė skubos tvarka įvertinti naujas aplinkybes ir svarstyti, ar tikslinga į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtraukti ir kitus švyturio kompleksui priklausančius objektus (galimai tikrąją kuro saugyklą bei vandens rezervuarą) bei papildyti vertingųjų savybių aprašą inžinerine įranga, kuri būtų saugoma. Pavyzdžiui, administraciniame pastate esanti elektros paskirstymo spinta: ją TB nori išmontuoti bei iškelti į lauką.