Skamba kraupiai ir dvelkia žvejiškais pramanais, tačiau dar prieš šimtmetį pusiasalio keliautojus pamaryje išties užklupdavo dabar jau retai pasitaikančio, bet realiai egzistavusio lakiojo smėlio, kuršininkų drimzaku vadinto, plotai.
„Mielai būčiau traukęs toliau iki Juodkrantės, tik žvejai nuoširdžiai nepatarė, primindami apie Nerijos pabaisą – klampųjį smėlį“, – rašė 1867 m. per Kuršių neriją keliavęs vokiečių žurnalistas Ottas Glagau (1834-1892).
Išgelbėjo šuo
Gana vaizdžiai savo įspūdžius, patekus į klampsmėlį, prieškario atsiminimų knygoje „Pajūriais, pamariais“ (1963 m.) aprašė spaudos darbuotojas Alfonsas Nevardauskas (1902-1970). Patirtis buvusi tokia ryški, jog rašytojui prireikė atskiro skyriaus, pavadinto „Kiaurasmėlis“.
Vieną lapkričio rytą pasienio tarnyboje budėjęs A. Nevardauskas vaikščiojo su ištikimu šunimi Zenta ir žvalgė nerijos pajūrį, o vėliau pasuko marių link.
„Zenta pilna energijos zuja aplink. Šnarėdama, žiūrėk, pakelia nuo potvynio aukštesnėse vietose pasislėpusį vieną kitą kiškelį ir ima vytis. Tačiau, švilpukui nuaidėjus, taip staigiai sustodavo, jog jos priekinės kojos net į smėlį sulįsdavo.
Po vieno tokio sušvilpimo, žiūriu, jog jos kojos net iki krūtinės į smėlį sulindo. Guli ir nejuda. Sušvilpus antru kartu, ji, pašokusi iš vietos, gėdingai uodegą vizgindama, artėjo prie manęs”, – lyg būsimo nelinksmo nuotykio preliudiją aprašė A. Nevardauskas.
Vyriškis sąmoningai nukulniavo prie Drumzako: taip XVIII-XIX a. vokiečių žemėlapiuose įvardijama konkreti vieta – pavojingas pamario ruožas, esantis apie 5 km į pietus nuo Juodkrantės.
Sunkiai klampojęs augmenija apžėlusiu pamariu Zentos šeimininkas staiga išvydo atvirą, smėlėtą aikštelę kopos papėdėje, prie pat vandens.
„Ta aikštelė gulėjo kaip tik prieš mane. Tiesą pasakius, ne žengiau, o tiesiog šokte įšokau ir nė nepajutau, kaip iki blauzdų įklimpau. Aha, vadinasi, į kiaurasmėlį pakliuvau, ir su šia mintimi nusimečiau lietpaltį ir paklojau šalia savęs. Skersai jo užmečiau turėtą šautuvą ir pats ant šautuvo užsirėmiau.
Zenta, supratusi, jog patekau į pavojų, ėmė unksti ir loti. Aš gi, matydamas, jog grimztu, nusijuosiau diržą ir, sagtį įnėręs į laikytą virvagalį, išmečiau ant kiaurasmėlio kranto nervingai šokinėjančiai Zentai”, – prisiminė rašytojas.
Ištikimas šuo, urgzdamas ir traukdamasis atbulas, visomis jėgomis vilko šeimininką prie kranto.
„Pajutau, jog mano kojos išsitraukia iš batų. Pagaliau mano rankos pasiekė glitų, molėtą krantą. <...> Pačiam išsivadavus, pagailo naujų batų. Nutariau gelbėti ir juos. <...> Ne tik pats išsigelbėjau, bet ir batus iš smėlio atkovojau“, – laiminga pabaiga džiaugėsi jis.
A. Nevardauskas pasidavė tyrinėtojo smalsumui ir… vėl grįžo prie klampsmėlio, bet jau nešinas pamaryje rasta keliolikos metrų ilgio kartimi, kurią aile vadino.
„Nusinešęs prie atsiradusio kiaurasmėlio, bandžiau aile nustatyti jo gylį. Deja, visą ailę įsmeigiau ir jos nė žymių neliko. Iš kur ir kada kiaurasmėlis Drumzake atsirado, niekas negalėjo pasakyti“, – gūžčiojo pečiais „Pajūriais, pamariais“ autorius.
Smėlio – iki kaklo
Būta ir baisesnių istorijų, kurios mus nukelia į dar senesnius laikus.
Klaipėdos universiteto istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė 2001 m. išleistoje savo knygoje „Kuršių nerija – Europos pašto kelias“ pažymi, jog, nepaisant alternatyvų iš Mėmelio į Karaliaučių keliauti rytiniu krantu ar vandens keliu, absoliuti dauguma keliaujančiųjų rinkosi tiesesnį ir trumpesnį, sąlyginai patogesnį kelią per Kuršių neriją.
„O ši kelionė niekada nestokojo aštrių pojūčių. Tai liudija ir keliautojas iš Rusijos, kuris važiavo per Kuršių neriją 1814 m.: “Vežiko baimės klyksmas pažadino iš saldžių sapnų. Bemat pašokau ant kojų ir pamačiau savo arklius, iki kaklo paskendusius smėlyje. Mat vežikas, norėdamas, kad arkliams būtų lengviau, pasuko iš gilių vėžių į šalį ir pateko į smunkantį smėlį, kuriame arkliai įklimpo <...>.
Šeši vyrai vis dėlto dirbo ištisas tris valandas, kol ištraukė arklius ir smunkančio smėlio. Nelaimės čia dažnos: paskęsta žmonės, vežimai, arkliai, ir niekas nesužino, kur jie pradingo, nes tik retas įklimpusysis išsigelbsti”, – ruso įspūdžius citavo mokslininkė.
Ne visi tikėjo pasakaites vaikams gąsdinti prieš miegą primenančiomis istorijomis apie pražūtingą Kuršių nerijos lakiojo smėlio reiškinį. Vienas tokių buvo vokiečių geologas Gottliebas Berendtas (1836-1920). Netikėjo iki 1868 metų, kai pats pateko į „nerijos pabaisos“ nasrus.
Nelaimės čia dažnos: paskęsta žmonės, vežimai, arkliai, ir niekas nesužino, kur jie pradingo, nes tik retas įklimpusysis išsigelbsti.
Keliaudamas vežimu (jie buvę dviračiai, lengvi su praplatintais ratais, kad mažiau klimptų smėlyje) pamario kopomis iš Pervalkos į Preilą vokietis įsmuko. Viskas galėjo baigtis liūdnai, tačiau keliautojui pavyko nusigauti iki Preilos ir pasikviesti pagalbą. Kai vyrai atskubėjo, arkliai jau buvo įklimpę iki nugarų.
Apie drimzaku vietinių vadinamus smėlio ruožus rašė ne vienas keliautojas, istorijas mielai pasakodavę vietiniai žvejai. Net tarpukariu skriejo perspėjantys signalai, jog kopkalnių vakariniuose, slėsniuosiuose šlaituose tūlais metų laikais pastebimos čia labai žinomos „gyvosios kiaurosios smilčių“ juostos, kuriose senesniais laikais įgrimzdavo ir neretai žūdavo neatsargūs keleiviai.
Kūrė legendas
Kuršių neriją tarpukariu išgarsinusioje knygoje „Lietuvos Sahara“ (pirmasis leidimas – 1923 m., antrasis – 1937 m.) žurnalistas ir kovų dėl Klaipėdos krašto prijungimo dalyvis Juozas Pronskus (1893-1984) taip pat tiesiog negalėjo nepaminėti legendinio drimzako. Jis aprašytas 1937 m. išleistos knygos dalyje, pavadintoje „Užmario žvejų pasakos“.
„Tarp Juodkrantės ir Pervelkos prie baltų kopkalnių yra maža Kuršių marių įlanka, drimzakas. Drimzake niekas nežvejoja. Drimzako dugnas nuo kopų pakraščio iki pačių marių gelmių grimzta.
Be to, ten nuolat vaidinasi (vaidenasi – aut. past.), pridarydamas žvejams daug nuostolių, sulaikydamas betraukiamus tinklus, išleisdamas jų pagautą žuvį ir visokiais prasimanymais baugindamas žvejus“, – rašė jis.
Pasakojama apie kartą pas žvejus atsibasčiusį drąsų berną Albertą, kuris susilažino su kitais bernais ir išėjo per visą naktį kopose nakvoti.
„Gudresnysis žvejas pasiviliojo Albertą nuo kito žvejo ir šeštadienio naktį su juo išplaukė į drimzaką žvejoti. Žvejas savo tinkle galą ištraukia, bet Albertas savojo nepaleidžia.
„Albert, leisk! Albert, ar tu leisi?“, klausia žvejas. Bet nei atsakymo, nei Alberto.
„Ar ne Pėteris apstojo?“, pamanė žvejas ir, nutaręs gintis Dievo žodžiu, nuėjo Alberto pažiūrėti. Virvė buvo pririšta prie karklo, o Albertas su visu laivu ir irklais dingęs. Tinkle, kuris taip sunkiai davėsi traukiamas, – didžiulis kelmas. Nuo to laiko žvejai drimzake žvejoti vengia”, – baigė istoriją J. Pronskus.
Galima pažymėti, jog Pėteris šioje istorijoje – tai legendinis skenduolis, kuris vaidenosi ir pražudydavo žvejus toje vietoje, kurioje supylė dirbtinę salą ir pastatė Pervalkos švyturį.
Sezoninis reiškinys
Taigi, klampsmėlis nėra mitas, o legendinę drimzako vietą apie 5 km į šiaurę nuo Juodkrantės, ties Naglių ragu, ir dabar galima rasti. Tik ji – jau apžėlusi vešliomis nendrėmis ir nebepavojinga.
Mokslininkų aiškinimu, drimzakas – tai baltųjų kopų vakarinėje pusėje, papėdėje, ties palvės pakraščiu būdavę pilki duburiai, kuriuose telkšodavo vandens valkos.
Klampsmėliu vadinamas gruntiniame vandenyje patižęs smėlis, ant kurio atsistojus ima klimpti kojos. Greitai einant jo paviršius linguoja, liula, tarsi žemapelkės kiminų kilimas ar liūnas, o uždelsus greitai pradedama grimzti. Smėlis tarsi siurbia žemyn. Kuo labiau muistaisi, spurdi, nuo greičiau klimpsti.
Drimzakas – tai gruntiniame vandenyje patižęs smėlis, ant kurio atsistojus ima klimpti kojos.
Tiesa, jei kopos mirusios (apžėlusios), tų valkų neberasime.
Tačiau jos ir dabar susiformuoja rytinėje pusėje, arčiau marių. Net ir šiais laikais egzistuoja pavojingas klampsmėlio ruožas Apvaliojo medžio kopos vakarinio šlaito papėdėje netoli Šarkuvos. Didesni klampsmėlio ruožai būdavo aptinkami tarp Rasytės ir Pilkopės, į pietus nuo Nidos ir į šiaurę nuo Pervalkos.
Klastingas liulantis lakusis smėlis tikrai galėdavęs pradanginti vežimus su arkliais, o gal ir žmonėmis.
Vasarą drimzako nebūna, jis pasirodo tik pavasarį ir rudenį. Ypač pavojingas klampsmėlis būna pavasarį, kai kopų papėdės duburiuose aukštai pakyla vandens lygis ir dėl to padidėja smėlio klampumas.
Tam tikromis oro salygomis nedidelės legendinio klampsmėlio salelės susidaro ir dabar: ką reiškia į jas patekti, prieš keletą metų teko įsitikinti ir šių eilučių autoriui.
Pamaryje ties Grobšto įlanka išsiskyrė tamsesnio smėlio plotas, į kurį įžengus pakrantė ėmė liulėti, o kojos – klimpti. Tik, žinoma, ne iki kaklo, tačiau kuo labiau muisčiausi, tuo smarkiau drimzakas gilyn traukė. Išsikapanoti iš tokios klampynės prireikė pastangų.
Deniso NIKITENKOS archyvas
