Karas Ukrainoje
Kartą mūsų sodų bendrijoje kabinau skelbimą apie sodininko paiešką. Pagyvenusi moteris jį perskaitė ir griežtai paklausė: „O kam?“
„Nieko nespėju, keturi vaikai ir darbas“ – atsakiau.
Pensininkė nužvelgė mane paniekos kupinu žvilgsniu: „Nespėja ji! Mes kaime po 50 kibirų bulvių sodinome ir vandenį sėmėme iš šulinio. 5 ryto būdavo melžimas, o kur dar septynios kiaulės, vištos ir paralyžiuota močiutė… Visiškai išnaglėjote, baltarankiai!“…
Esu linkusi stebėti gyvenimą ir matau, kad objektyvumas neegzistuoja, žmonės visada vertina subjektyviai, stebėdami viską iš savo vienintelės teisingos varpinės.
Tik mes nesame didvyriai, o kiti – nėra berankiai, tiesiog visi žmonės yra skirtingi.
Kažkas pagimdo septinis vaikus ir entuziastingai juos maitina krūtimi iki jų krūminių dantų, 18 metų nepertraukiamos laktacijos. O kita, atsiradus mažyliui, praranda visą gyvenimo džiaugsmą ir yra pasirengusi šokti iš aštunto aukšto.
Kai kas visą vasarą nesiskiria su žarna ir kauptuku, 25 arai ir nei vienos žolytės! O kažkam daržas yra tarsi viduramžių kankinimo būdas.
Vienos kaimynės namai kaip iš vadovėlio – nuolatiniai svečiai, stalas padengtas, kotletai iškepti, tešla iškilo, šaltiena pagaminta. Kitos – net arbatos nėra, katinas iš bado pabėgo, užtat trečiadienį daktaro laipsnio gynimas.
Marina turi asmeninį antakių meistrą, astrologą, kosmetologą, stilistą…
O Tamara amžinai dėvi džinsus ir kerpasi kaip berniukas, nes jai taip patogiau.
Nina – be vyro kaip be rankų. O jos sesuo viską daro pati: ir pamatus išlies, ir stogą suremontuos, ir pirtį pastatys.
Ir kiekviena iš šių moterų yra teisi.
Galima vienas kito nesuprasti, o ir neprivalome to daryti. Tramvajaus vairuotojas niekada nesupras fifos kabriolete, prancūzų konditeris – beliašų pardavėjos, childfree – motinos herojės.
Suprasti ir nereikia. Svarbiausi – nelyginti.
Visi turime skirtingą psichotipą ir temperamentą, išsilavinimo lygį ir gyvenimo vertybes, energijos atsargas ir skausmo slenkstį, skonius ir talentus, auklėjimą ir mentalitetą.
Nuvertinimas – tai savo liguistos savivertės masturbacija per kitų žmonių žeminimą.
Gal mums reikėtų pasimokyti iš mažųjų brolių? Lokys gi neteisia kiškio, kad jis nesaugo savo sveikatos, nežiemoja urve, o kaip paskutinis kvailys, alkanas šokinėja per sniego pusnis. Šie gyvūnai yra skirtingų veislių. Lygiagrečių.
Ir pas mus taip pat – žmonių įvairovė gamtoje.
Galima stebėti, stebėtis, imti pavyzdį arba praeiti pro šalį. Bet nelyginti. Juk kiekvienas kiškis yra vertingas, net jeigu jis ir ne lokys.
