Bene dažniausiai ji būdavo populiaraus dainininko Ovidijaus Vyšniausko repertuare. Per vienerius metus šios dainos įrašas sulaukė net 57 tūkstančių peržiūrų…
„Suvalkijos bernioko” įrašas „YouTube” platformoje pelnė pačių gražiausių įvertinimų: „klausiau šią dainą dvidešimt kartų, ir kaskart širdį spaudžia”, „labai graži daina, verkti norisi”, „labai graži daina, geri žodžiai”, „kai klausausi – širdis dainuoja” ir t. t.
Tačiau pastaraisiais metais ši graži daina kažkaip išnyko iš koncertų ar pasidainavimų. Tai susiję su tuo, jog Atgimimo metais paaiškėjo, jog šios dainos žodžių autorius poetas Kostas Kubilinskas (1923.07.01 – 1962.03.09) buvo kagėbistų užverbuotas ir nušovė du partizanus. Jis tapo vos ne didžiausiu Lietuvos priešu…
Bet pastaraisiais metais Lietuvos ypatingajame archyve atskleisti bei paviešinti dokumentai įneša kiek kitokių šio poeto biografinių duomenų.
Galbūt reikėtų kalbėti ne apie Lietuvos priešą, o apie dramatišką poeto – kūrėjo ir menininko – likimą skaudžiais pokario metais. Bet pirmiausia prisiminkime tą dainą…
Ant klevo gonkų saulė tyška,
Gražu darželyje sesers,
Tu padainuok, berniok išblyškęs,
Sesuo ir vėjas tau pritars.
Priedainis:
Tu padainuok, šaunus bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų,
Ir tau pritars javai nunokę
Ir senas gluosnis prie namų
O tu pašvilpauki, bernioke
Iš Suvalkijos lygumų
Tik tu ir vėjas šitaip moka
Pašvilpaut tyliai prie namų
Neliūsk, jei tyli, jei nemyli –
Graži gėlė ne tik rūta…
Jei tavo širdį ji apvylė,
Ne tavo daliai ji skirta.
Priedainis /Tu padainuok, šaunus bernioke/
Geriau… pašvilpauki, bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų,
Tik tu ir vėjas šitaip moka
Pašvilpaut graudžiai prie namų.
O poeto pradžia nežadėjo nieko blogo. Jo tėviškės klebonas Grigaitis rūpestingai globojo vaikinuką, skatino mokytis. Visi kaimo vaikai džiaugėsi, kai Kostukas savo eilėraščiuose juos apdainuodavo.
O posmus jis eiliavo greitai, sklandžiai, visada puikiai rimuodavo. Būdamas gimnazistas jis aktyviai dalyvaudavo ateitininkų bei pavasarininkų gretose.
Pirmuosius savo eilėraščius nusiuntė „Šaltinėlio” redakcijai ir netikėtai penkiolikametis vaikinukas gavo pirmąją premiją, laikraštyje buvo išspausdintos ne tik jo eilės, o ir jo nuotrauka.
Karo metais spaudoje paskelbė keletą antibolševikinių kūrinių – „Stalino ūsai”, poemėlę „Eltesera” (pasijuokiant iš naujadaro LTSR). Kubilinskas šmaikštavo: „Eltesera raudonoji/ Mūsų ragana baisi./ Pagyvenom tavo rojuj/ ir palikome basi”.
Pirmaisiais pokario metais apsigyveno savo bičiulio tėviškėje – Baibių kaime. Bet tuoj pat iš arti pajuto tikrąją pokario dramą – dienomis šmirinėjo enkavedistai ir saugumiečiai, naktimis – partizanai.
Jis persikelia į Vilnių, pradeda mokytis universitete, įsidarbina „Komjaunimo tiesos” redakcijoje.
Bet kažkam kilo pavydas. Į Vilnių nuskriejo skundas su Kubilinsko antibolševikinių posmų citatomis. Atomazgos nereikėjo laukti: poetas pašalinamas iš universiteto, iš redakcijos, išbraukiamas iš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos.
Kas beliko? Jis kreipėsi į tarybinius organus, o šie peradresavo visą reikalą … saugumo komitetui. Naujai užverbuotą agentą imasi šefuoti pulkininkas Ilja Počkajus, vienas žymiausių KGB vadų. Jis nutaria Kostą Kubilinską infiltruoti į Dainavos partizanų apygardos štabą ir asmeniškai likviduoti garsųjį Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Jaunasis poetas pasiunčiamas mokytojauti į Lynežerio kaimą Varėnos rajone. Inteligentišku poetu tuoj pat susidomi mažo kaimelio žmonės. O netrukus mokytoją aplanko kovotojas Stasys Jovaiša-Gražuolis.
Jis siūlo poetui prisidėti prie partizanų spaudos leidybos. Poetas sutinka, jo posmai dažnai pasirodo pogrindiniame leidinėlyje „Raudonasis rojus” (čia paskelbta apie 450 Kubilinsko posmų, beje, jie dar kurį laiką buvo spausdinami ir po dramatiškų įvykių).
Netrukus atsiranda proga tiesiogiai susipažinti su vadu Ramanausku-Vanagu – jų pažintis įvyko 1948 metų pavasarį vykusioje partizanų apdovanojimų šventėje.
Garsusis partizanų vadas poetui, dabar atliekančiam agento vaidmenį, palieką didžiulį įspūdį. Kubilinsko sąmonė suvokia – prieš šią asmenybę jis niekada nepakels rankos. Todėl ir pradeda atsikalbinėti saugumiečiams – prašo neskirti tikslių datų bei užduočių.
Tas pats Počkajus vienoje ataskaitoje pažymi, jog agentas demonstruoja neapsisprendimą, baiminasi pats likviduoti banditus. Matydamas agento dvejones, pulkininkas įsako didinti jo „politinį persilaužimą mūsų pusėn”.
O poetas ir toliau blaškosi. Vienintelis ir aukščiausias jo gyvenimo tikslas – kūryba. Bet kaip to siekti atsidūrus tarp dviejų ugnių?
Išlikusiame partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje rašoma: „Garbiniuotasis poetas neapsisprendžia likti pas mus”; „Vakar visą dieną pradiskutavome su Kapsu. Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles”…
Kad ir dvejodamas Kostas Kubilinskas apsisprendžia ir 1948 metų lapkritį pradeda gyventi partizanų bunkeryje.
Saugumiečiai, pajutę agento dvejones bei svyravimus, paskiria tikslią datą – atlikti užduotį iki 1949 metų kovo 10-osios. O poeto dvejonės niekur nedingo…
Viename partizano dienoraštyje rašoma: „Kapso nuotaika keisdavosi į dieną keletą kartų. Atsigulęs ilgai mąstydavo ir neužmigdavo”. Įtampa augo. Kovo pradžioje Kubilinskas norėjo važiuoti į Alytų nusipirkti popieriaus.
Partizanai jo nebeišleido – jie ėmė įtarti poetą, nes kažkas pranešė, jog matė jį Vilniuje einant su uniformuotu saugumiečiu…
Pajutęs partizanų nepasitikėjimą, pergyvenantis dėl sunkių gyvenimo sąlygų bunkeryje, Kubilinskas puola depresijon, jam pašlyja nervai. Ir kovo septintosios rytą jis tame bunkeryje paleidžia šūvį į miegantį laikinąjį vadą Benediktą Labėną-Kariūną…
Taip baigėsi Kosto Kubilinsko – agento Kapso-Varno veikla. Prasidėjo poeto drama.
Pajutęs, kad ne vienas pažįstamas dabar žiūri į jį, kaip į vilką, kad dažnai girdi epitetus seklys, saugumietis, šuo jis rašo laišką Antanui Sniečkui: „aš vaikštau pajuodęs kaip žemė, aš negaliu be narkotikų užmigti, nes nerviniai priepuoliai mane ištrenkia iš lovos…”
Kiek vėliau rašytoje autobiografijoje poetas prisipažįsta likęs kaip pavėlavęs paukštis -„nesugebėjau prasmingai gyventi aš – daugelio skaudžių savo klaidų kaltininkas”…
Dar skausmingesnis jo poezijos suaugusiems pasaulis: „Kiek raistų, kryžkelių ir vingių praėjau, /Kiek mano sieloje kraujuojančių randų”.
Jis dabar mato ne grakščiai skrendančias gerves, o regi jas girgždančias palaužtais sparnais… Jo krūtinę rėžia lyg ašakos gerklėj užkliuvę žodžiai…
Jis nebežino, kas palangėje šnabždasi – alyvos ar sekliai?.. Eilėraštyje „Vagonų langai užkalti” poetas pergyvena, kad dėl vis dar riedančių tremtinių vagonų „žmoneliai vis retyn ir retyn”, dėl ko „nuo sielvarto lūpos sutrūko / ir žodžio ištart negaliu”…
Poetas mirė anksti, nesulaukęs net trisdešimt devintojo gimtadienio. Mirė perdozavęs alkoholio kūrybos namuose pamaskvėje… Jo artimieji įtarė, jog galbūt dėl ne tiksliai įvykdytų užduočių taip su juo atsiskaitė saugumiečiai. Kas dabar besužinos?..
Užtat iki paskutinės akimirkos poetas eiliavo grakščiai ir sklandžiai eilėraščiuose, skirtuose vaikams. Jis tapo neginčijamu vaikų poezijos dainiumi. Net ir Nepriklausomybės metais, paaiškėjus jo dramatiškam likimui, išleista per trisdešimt knygų, skirtų jauniesiems skaitytojams. Tai buvo jo tyroji kūrybinė oazė…
