Pirmasis „Švilpių“ įrašas kompaktinės plokštelės formatu išėjo prieš beveik 20 metų ir buvo pakartotinai išleistas 6 kartus. Papasakokite, kaip jis atsirado? Kodėl dabar sugalvojote išleisti vinilinę šio albumo plokštelę?
Istorija su švilpiais prasidėjo 2001-aisiais. Kartą klaipėdiečiams puikiai pažįstamas dizaineris Gytis Skudžinskas, susitikęs mane gatvėje, papasakojo, kad Palangoje yra skulptoriaus Antano Mončio muziejus, kuriame greta jo skulptūrų yra moliniai švilpukai. Sako: „Gal tau įdomu būtų su jais pagroti?“ Nuvažiavau aš į muziejų, direktorė parodė man tuos švilpukus ir sutarėme, kad leis juos išbandyti.
Labai atsakingai juos supakavome ir atsivežiau į Klaipėdą. Įrašų studijoje jais grojau ne atsistojęs, o atsisėdęs ir dar ant žemės pasitiesiau du čiužinius, kad tik nesudužtų, jeigu netyčia iškristų iš rankų. Neiškrito. Pavyko puikus įrašas. Iš pradžių galvojome, kad jį naudosime tik kaip garso foną nuolatinei A. Mončio ekspozicijai, tačiau išleidome ir kompaktinę plokštelę.
Šiemet yra A. Mončio gimimo 100-metis. Tad ryžausi įgyvendinti seną savo svajonę išleisti „Švilpius“ vinilinės plokštelės formatu. Vinilas man ne tik skamba patraukliau, bet ir atrodo tvaresnis, ilgiau gyvuojantis nei kompaktinė plokštelė. Vinilinę plokštelę prilyginčiau popierinei knygai, o kompaktą – skaitmeniniam PDF formatui.
Kaip per tuos metus pasikeitė jūsų santykis su švilpiais? Jie skamba ir kituose jūsų muzikiniuose projektuose?
A. Mončio sukurti švilpiai iš tiesų yra nuostabūs, unikaliu tembru pasižymintys muzikos instrumentai ir išraiškingi mažosios skulptūros kūriniai.
Daugiau pasitreniravus ir įvaldžius juos kaip muzikos instrumentą, jais galima atlikti tradicinę muziką. Tačiau aš pozicionuoju save kaip alternatyvios muzikos kūrėją, esu linkęs eksperimentuoti ir ieškoti netradicinių variantų.
Kadangi originalūs A. Mončio sukurti švilpiai yra muziejinės vertybės ir labai saugomi, į koncertus jų nepavežiosi, tai man kilo mintis sukurti jų kopijas.
Kreipiausi į keramikos meistrus, tačiau jie nulipdė ne kopijas, o savo autorinius darbus, kurie skyrėsi tiek figūriškai, tiek muzikaliai nuo A. Mončio švilpukų.
Pasirodo, A. Mončio kūrinius atkartoti keramikams yra gana sudėtinga. Sudėtingiausia yra nulipdyti instrumentą taip, kad jis turėtų žemą, ūkiantį, o ne cypiantį skambesį.
Ką gi – pats nuėjau į keramikos studiją ir ėmiausi darbo. Vieną švilpį lipdžiau pusdienį. Molis rankose pradėjo džiūti. Studijos vadovė sako: „Nieko nebus“, tačiau pavyko. Nulipdžiau vieną švilpį. Jo forma neišėjo tobula, tačiau tembras – labai artimas A. Mončio instrumentams. Kaip man tai pavyko, nežinau. Tiesiog minkiau, kažką dariau, ir jis pradėjo ūkti. Taip ir turiu iki šiol tą vieną kopiją, kurią vežiojuosi į koncertus ir groju.
Gal žinote, kokia buvo paties A. Mončio intencija, kam jis kūrė švilpius? Jie gi labai skiriasi nuo kitų jo kūrinių.
Pats A. Mončys buvo muzikalus žmogus. Gyvendamas Prancūzijoje jis lankė šokių kolektyvus, grojo birbyne. Tai man labai artima, nes birbynės instrumentas yra mano specialybė. Teko matyti keletą archyvinių kadrų, kuriuose jis pats pučia švilpukus.
Kai įrašinėjau „Švilpių“ albumą, nebuvau girdėjęs tų jo pagrojimų, bet nenuklydau nuo jo bandymų išgauti garsą. A. Mončys savo švilpukus integruodavo į kaukes. Švilpukų garsas tarsi suteikdavo jo kūriniams daugiau gyvybės.
Moliniai švilpukai yra mūsų etninis instrumentas. A. Mončiui jie priminė vaikystę, kai jis jais džiaugdavosi, tačiau jo idėja buvo tokia, kad mes esame labiau išsilavinę negu mūsų tėvai ir privalome jų tradicijas tęsti su savo pažangos galimybe.
Todėl jis švilpukus lipdė netradicinius, o pagal savo išsilavinimą ieškojo formos, kaip pratęsti ir plėtoti tradiciją. A. Mončys savo švilpukus lipdė kelerius metus, kol išgavo tokias formas ir skambesį. Jų formų yra įvairių – nuo visai nedidelių iki sprindžio ar pusantro sprindžio dydžio, kuriais gali groti ne tik vienas, bet ir keli žmonės vienu metu.
Manau, kad A. Mončys išrado pasauliniu mastu unikalią muzikos instrumento variaciją. Galbūt jam pavyko užčiuopti ir atkartoti ką nors labai seno ir užmiršto… Kiek aprėpia mano žinojimas, aš tokių analogų nerandu.
Aš niekada nepažinojau, nesutikau gyvo A. Mončio, bet per šiuos instrumentus, jų muziką, kitus jo darbus aš jaučiu tokį stiprų ryšį su šiuo menininku, tarsi jis nuolat būtų šalia.
Šiais metais sukūrėte, dalyvavote ir kituose įdomiuose muzikiniuose projektuose. Vienas iš jų kartu su Viktoru Rubežu, Kristijonu Lučinsku įrašytas ir išleistas albumas „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ ir surengti jo pristatymai Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje. Ką reiškia šis simbolinis pavadinimas? Kokia kūrinio idėja?
Ši programa talpina ir sujungia visą mano mėgstamą muzikinę stilistiką, apibendrina gana ilgą kūrybinį laikotarpį Klaipėdoje nuo 1995-ųjų.
Projektas stipriai susietas su Klaipėda, nors jį galima dedikuoti ne tik Klaipėdai, bet visiems besivystantiems miestams, kuriuose nuolat kas nors aukojama dėl progreso. Leidinyje idėja išreikšta dviem kompaktinėmis plokštelėmis. Vienoje skamba autentiška Klaipėdos krašto folkloristika, transformuota į atmosferinę ramią muziką. Šis įrašas buvo sukurtas kartu su folkloro kolektyvu „Kuršių ainiai“, kuriam vadovauja Alvidas ir Jolita Vozgirdai. Į šią kompaktinę plokštelę sudėtas mūsų gamtos grožis, istorija, etnografinis paveldas. Jos energetika teigiama, šviesi, rami.
Antroje plokštelėje įrašyti garsai, surinkti jūrų uosto teritorijoje, laivų statyklose, metalo apdirbimo cechuose, mieste. Šios kompaktinės plokštelės skambesys – industrinis, vietomis destruktyvus, nors komponavau taip, kad ir tarp garsų būtų darna. Ši dalis simbolizuoja miestą, civilizaciją, griovimą, naikinimą, progresą.
Abi kompaktinės plokštelės yra vienodos trukmės. Jas galima klausyti atskirai ir galima klausyti abi kartu vienu metu. Juk mes dabar Klaipėdoje gyvename apsupti ir gamtos, ir civilizacijos.
Buvo surengti trys šio projekto koncertai. Klaipėdoje grojome Koncertų salės kiemelyje ir pasirodymas buvo gana santūrus, ramus. Kaune buvo didžiulė erdvė, galinga aparatūra ir skambesys buvo gana triukšmingas, netgi piktas, agresyvus. Vilniuje, Technikos muziejuje, tas pats projektas nuskambėjo dar kitaip, nes susirinko visiškai kitokia publika.
Koncertuose Klaipėdoje ir Kaune laikėmės projekto koncepcijos. Žiūrovai galėjo vaikščioti erdvėje ir pasirinkti, kurioje pusėje ir ką nori girdėti labiau: ar teigiamą ramią atmosferinę muziką, ar griaunamąją industriją.
Projekto „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ pristaymo akimirkos Klaipėdoje. Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr.
Ir ką klausytojai pasirinko?
Man tai buvo didžiausias netikėtumas. Klaipėdoje didesnė dalis žmonių rinkosi industriją.
Buvau įsitikinęs, kad koncerto pabaigoje daugiau žmonių bus ramiojoje pusėje, tačiau net vyresnio amžiaus žmonėms, regis, buvo įdomiau klausyti triukšmo. Tai sugriovė mano išankstinę nuostatą. Mes Klaipėdoje pastaruoju metu daug diskutuojame, pastebime nesusikalbėjimo problemą tarp miesto ir uosto, tarp ekonominių grupuočių, pramonės objektų ir gyventojų. Tačiau kai žmonėms sudaroma galimybė pasirinkti – jie renkasi progresą bet kokia kaina.
Taip, tai buvo tik garsas, meninė išraiška. Aš vis tiek tikiu, kad jeigu reikėtų tame industriniame garse būti nuolat – niekas to nenorėtų. Tenka pripažinti, kad energetiškai negatyvesnė muzika yra stipresnė.
O projekto „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ didžioji idėja buvo meninėmis priemonėmis provokuoti dialogą. Kalbėti apie ekologiją, apie Girulių miško svarbą, apie švaresnį orą, apie kietąsias daleles ir apskritai triukšmą mieste, kuris kažkodėl neįtraukiamas į ekologijos rodiklius, nors garsinė tarša yra tokia pat svarbi, kaip ir visos kitos taršos.
Norėjosi paliesti šias temas tomis priemonėmis, kuriomis aš galiu tai padaryti. Galbūt kažkas išgirs, susimąstys, galbūt su kažkuo aptars ir pokalbyje kils idėja, kuri nuves dar kur nors. Taip mes visi kartu eisime į kažkokį rezultatą. Tikiu, kad turi būti kompromisas.
Suprantu, kad progreso niekas nesustabdys. Kažkas miršta dėl to, kad kažkas gimtų. Tai uždaras ratas. Energijos tvermės dėsnis, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Tai amžinas ciklas. Kurdami neišvengiamai ką nors naikiname.
Tačiau visi kartu turime nuspręsti, kokia yra to progreso kaina. Kiek mes galime mokėti, ką visi sutinkame aukoti.
Donatas Bielkauskas išleido projekto DONIS vinilinę plokštelę „Švilpiai“, dedikuotą Antano Mončio 100-mečiui. Godos GIEDRAITYTĖS nuotr.
Kaip apibrėžtumėte muzikos misiją?
Nuo tada, kai muzika atsirado, ji yra įvairių situacijų pajautos sustiprinimo įrankis, ritualų dalis. Kuo labiau muzika tolsta nuo šių dalykų, tuo mažiau ji reikšminga.
Kokie jūsų artimiausi planai?
Tikiuosi, kad „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ dar nuskambės bent keletą kartų, nes skirtingose erdvėse šis projektas skamba labai skirtingai, manau, kad jis dar gali gyvuoti ir aktualizuoti tai, apie ką bandome kalbėti.
Dar yra kūrybinių planų su K. Lučinsku ir mūsų projektu „Tykumos“. Esame pakviesti dalyvauti Kauno – Europos kultūros sostinės renginiuose. Planuojame, kad dalyvausime trijuose renginiuose. Vienas iš jų bus ryškesnis projektas „Nemuno 7“ gegužės mėnesį.
Bet į Kauną neišsikeliate? Tai buvo tik pokštas „Facebooke“?
Taip. Mes taip pajuokavome. Kristijonas Lučinskas parašė, kad išsikėlė į Vilnių. Kitas mano draugas Viktoras Rubežas pakeitė statusą, kad išsikėlė į Madagaskarą. Aš – į Kauną. Tai buvo pokštas – protestas dėl detaliųjų Klaipėdos planų patvirtinimo. Mums neaišku, kodėl kompromisas padarytas toks, o ne kitoks.
Daug kas mūsų pokštu patikėjo. Pradėjo linkėti sėkmės, kviesti į svečius, tai tą statusą vėl pakeitėme – sugrįžome į Klaipėdą.
