Suskaldyti akmenį atrodytų paprastas darbas, bet kai kam tai ne tik amatas, bet ir savotiškas menas.
Anykščiuose jau 15 metų gyvenantis akmenskaldys Mykolas Petruševičius akmenis skaldo visą gyvenimą. Šio amato jis sakosi išmokęs iš savo tėvo, kuris iš akmenų gamindavo girnapuses. „Man patikdavo žiūrėti, patikdavo, kad tie akmenys tokie skirtingi, tokie spalvingi, kad ir dažų nereikia, taigi, pradėjau mokytis“, – pasakojo „Nykščiams“ M.Petruševičius.
Po tarnybos armijoje jis per gyvenimą nieko daugiau ir nedarė. „Akmenis aš ne skaldau, o plytuoju, tai yra skeliu taip, kad viena plokštuma būtų lygi, nes akmenys naudojami apdailai – tai ir pamatai, ir tvorelės. Iš jų galima sudėlioti ir mozaiką“, – pasakojo meistras.
Pagrindiniai akmentašio įrankiai nesudėtingi – kūjis, vadinamoji kuvalda, parakas ir kaltai. Beje, įrankius meistrui reikėjo pasigaminti pačiam. Ypač kaltus. „Iš „Volgos“ spyruoklių gamindavau, tokie ir metalą, ir akmenį imdavo“, – kalbėjo M. Petruševičius. Jis buvo pasigaminęs apie 300 įvairių kaltų, deja, jo sūnus nesuprato, kokia jų vertė ir vieną dieną išvežė į metalo laužą.
Tik iš pirmo žvilgsnio šis darbas atrodo paprastas. Per gyvenimą M.Petruševičius matė daugybę vyrų, kurie, manydami, kad taip lengvai užsidirbs, bandė tapti akmentašiais, tačiau taip ir neišmoko skaldyti akmenų. „Reikia amatą mylėt, potraukis turi būti ir Dievulio turi būti duota. Vyrų šimtais praleidau, keitė vienas padėjėjas kitą, neišlaikydavo. Galvoja, kad paprasta, matydami, kaip aš kaip šiaudelius akmenis raikau, o aš sakau – imk kuvaldą ir bandyk. O kuvalda juk 20 kilogramų sveria, pamojuoji ir supranti, kaip tai nepaprasta“, – sakė M.Petruševičius.
Per gyvenimą jo paslaugų reikėjo įvairiose Lietuvos vietose, o bene įsimintiniausia „darbovietė“ – Vilniaus Gedimino bokšto rekonstrukcija, kur buvo naudojama daug šios gamtinės medžiagos. „Buvo ir Algirdas Brazauskas atėjęs, kuvaldą pakilnojo“, – pasakojo M. Petruševičius.
Paklaustas, ar yra akmenys, kurių neįmanoma perskelti, M. Petruševičius sako, kad tokie yra reti, bet vis dėlto pasitaiko. „Tai vadinami titnaginiai akmenys, kurie yra be aiškių gyslų, vientisos masės kaip metalas“, – sakė M. Petruševičius.
Pasak M. Petruševičiaus, didžiausias jo noras, kad šis amatas ir toliau gyvuotų. „Kas paprašo, tuos ir mokau, pats gyvenu daugiabutyje, neturiu patalpų, bet noriu, kad jaunimas išmoktų“, – sakė M. Petruševičius. Jis įsitikinęs, kad nors ir yra daugybė statybinių medžiagų, bet akmens nepakeis niekas.
Linas Bitvinskas
- dav
Šaltinis: Nyksciai