Interviu su Luisu de Guindosu, ECB viceprezidentu, vedė Emilio Ordiz ir Jorge Millán
2023 m. gruodžio 21 d
Darbo užmokesčio sąnaudų duomenys Ispanijoje rodo 4,7% padidėjimą. ECB pirmininkė Christine Lagarde pareiškė, kad vidaus infliacija priešinasi ir ją daugiausia lemia atlyginimai. Ar manote, kad norint nugalėti infliaciją, reikalingas saikingas atlyginimas?
Prieš metus infliacija buvo didesnė nei 10 proc., o dabar – mažesnė nei 3 proc. Pagrindinės infliacijos rodikliai taip pat yra palankūs, ty akivaizdus infliacijos smukimas iš esmės dėl to, kad neigiamą įtaką turėję tiekimo ir energijos komponentai pradėjo blėsti, o pinigų politika įsigali. Tačiau vidutinis darbo užmokestis euro zonoje auga daugiau nei 5 proc., o produktyvumas beveik negerėja. Tai reiškia, kad vienetinės darbo sąnaudos didėja, o tai padidina infliacinį spaudimą. 2022 metais pelno maržos gerokai išaugo, tačiau šiemet augimas buvo nuosaikesnis. Taip yra iš dalies dėl to, kad įmonės prisiima dalį darbo sąnaudų padidėjimo, o tai savo ruožtu prisideda prie vidutinio infliacijos augimo.
Ką tokioje situacijoje darys ECB?
Išanalizuosime darbo užmokesčio sąnaudų ir pelno maržų pokyčius, nes abu veiksniai gali atitolinti infliacijos grįžimą iki 2 % tikslo. Mes labai atidžiai tai stebime.
ES iš šios krizės įveikia geriau nei 2008 m. Kas, jūsų nuomone, pasikeitė?
Turime patirties, kas įvyko 2008 m., ir šios dvi krizės yra visiškai skirtingos. 2008 m. krizė kilo dėl itin aukšto privataus sektoriaus skolos lygio, o tai padarė didelę įtaką bankų sektoriui. Atsakymas taip pat buvo labai skirtingas. Per koronaviruso pandemiją prasidėjusią krizę fiskalinei politikai nebuvo jokių apribojimų, o ją lydėjo pinigų politika, kuri taip pat buvo labai ekspansyvi. Be to, Europos Sąjunga parengė veiksmų planą visoms bloko šalims, suteikdama joms finansavimą per ES programą „Next Generation“.
Tačiau dabar situacija pasikeitė. Beveik visi pajamų rodikliai grįžo į priešpandeminį lygį ir dabar pagrindinis dėmesys skiriamas kovai su infliacija. Šiuo tikslu ECB imasi veiksmų vykdydamas pinigų politiką, tačiau taip pat turime matyti, kad fiskalinė politika taptų normali.
Kai euro zonos infliacija lapkritį buvo 2,4 %, o euro zonos BVP per pastaruosius dvylika mėnesių stagnuoja, kaip paaiškinti žmonėms, kodėl palūkanų normos laikomos tokios aukštos?
Palūkanų normos daro tai, ką jos turėtų daryti, ty mažina infliaciją. Pinigų politika veikia griežtindama finansavimo sąlygas: aukštesnės palūkanų normos turi įtakos ekonominio aktyvumo lygiui. O kai ekonominė veikla prislopinama, infliacija sulėtėja. Kai pamatysime, kad infliacija aiškiai stabiliai artėja prie mūsų tikslo – 2 %, pinigų politika gali pradėti švelnėti. Tačiau tai dar per anksti.
Kada galime tikėtis pirmųjų palūkanų mažinimo?
Jei dabartinės palūkanų normos bus išlaikytos pakankamai ilgą laiką, jos padės sumažinti infliaciją iki 2%. Esame priklausomi nuo duomenų. Duomenys buvo palankūs, bet vis dar nepakankami, kad galėtume pakeisti savo pinigų politiką. Todėl per anksti kalbėti apie palūkanų normų mažinimą.
Ką manote apie kai kurių sluoksnių nuomones, kuriomis ECB savotiškai vadovaujasi JAV federalinio rezervo sistemoje?
JAV ekonomikos pagrindai ir ciklai skiriasi nuo Europos. JAV fiskalinė politika buvo daug ekspansyvesnė, augimas didesnis, o nedarbo lygis, mažesnis nei 4 %, netgi mažesnis nei euro zonoje. Mūsų darbo rinka yra geros būklės, kai nedarbo lygis siekia 6,5 proc., tačiau apskritai ekonomikos yra skirtingose situacijose. Kaip didžiausios pasaulio ekonomikos centrinis bankas, tai, ką daro Federalinis rezervų bankas, yra aktualu, tačiau tai nelemia ECB pinigų politikos sprendimų.
Ar manote, kad dabar laikas užbaigti bankų sąjungą? Atrodo, kad ši diskusija visada tęsiasi, bet atrodo, kad niekada nepasiekia išvados.
Bankų sąjungos užbaigimas yra būtinas, jei norime visiškos ekonominės ir pinigų sąjungos Europoje. Trūksta vieno ramsčio: Europos indėlių draudimo sistemos. 2024 m. birželio mėn. vyks Europos Parlamento rinkimai, kurie suteiks dar vieną galimybę. Bankų sąjungos užbaigimas turėtų būti įtrauktas į būsimą Europos Komisijos darbotvarkę, kaip ir pažanga kuriant fiskalinę sąjungą įvedant bendrą fiskalinio stabilizavimo funkciją.
Ar, jūsų nuomone, yra recesijos rizika, jei, pavyzdžiui, karas Ukrainoje užsitęs?
ECB nesitiki techninio nuosmukio, kuris apibrėžiamas kaip du neigiamo augimo ketvirčiai iš eilės. Tačiau ne tik įvyks nuosmukis, ar ne, bet pagrindinė problema yra ta, kad Europos ekonomika turi struktūrinio augimo problemą. Tiek mūsų, tiek Europos Komisijos prognozėse iki 2026 m. numatomas labai nedidelis, maždaug 1 %, augimas. Šie potencialaus augimo lygiai yra žemi, nes našumas beveik negerėja. Europa turi importuoti daugiau energijos nei kitos pasaulio ekonomikos. Dėl to energetikos krizė dar labiau paaštrina jos konkurencingumo problemas. Todėl būtinos struktūrinės reformos. Pinigų politikos tikslas – mažinti infliaciją, tačiau norint pasiekti augimą, reikia atsižvelgti į kitus veiksnius.
Kokios turėtų būti šios reformos?
Vienas iš jų būtų bankų sąjungos užbaigimas, kaip jau minėjau. Taip pat reikia padaryti aiškią pažangą kuriant kapitalo rinkų sąjungą ir bendrojoje Europos Sąjungos rinkoje. Apie pastarąjį daug nekalbama, bet esame tokioje situacijoje, kai valstybės pagalbai beveik nėra jokių apribojimų, o tai sukuria disbalansą tarp šalių, priklausomai nuo jų fiskalinės padėties. Daugiausia dėmesio reikia skirti mažam Europos augimo potencialui, našumo didinimui ir reformoms, kurių reikia norint paskatinti augimą vidutinės trukmės laikotarpiu.
Kaip manote, ar būtų įmanoma standartizuoti Europos Sąjungos naujos kartos fondų formulę?
Naujos kartos fondai buvo atsakas į pandemiją ir turėjo du labai teigiamus aspektus: bendros skolos išleidimą ir tai, kad dalį pagalbos sudarė dotacijos, o ne paskolos. Be aiškiai teigiamo programos poveikio, ji galiausiai pabrėžia, kad turime užbaigti savo ekonominę ir pinigų sąjungą. Tam būtina turėti nuolatinę centralizuotą fiskalinės politikos priemonę ir įgyvendinti struktūrines reformas.
Pasiliekant Europos Sąjungoje, vakar buvo susitarta dėl fiskalinių taisyklių. Kaip tai mato ECB?
Rinkos yra ramios, o palūkanų normos už valstybės skolą netgi sumažėjo. Tačiau tai gali pasikeisti gana greitai dėl lėto augimo, griežtos pinigų politikos ir geopolitinės rizikos. Štai kodėl labai svarbu turėti aiškią bendrų fiskalinių taisyklių sistemą. Sveikiname susitarimą, nes tai sumažina neapibrėžtumą rinkose.
O ko reikalauja ECB?
Mes rekomenduojame, kad sistema būtų paprasta, skaidri, lengvai suprantama ir anticiklinė. Kitaip tariant, ji turėtų leisti fiskalinei politikai būti ekspansinei blogais laikais, o traukiančia gerais laikais. Fiskalinių veiksmų planai turi užtikrinti apdairų ir tvarų valstybės skolos ir BVP santykio bei struktūrinio deficito mažinimą. Jie taip pat turėtų sukurti fiskalinę erdvę viešosioms investicijoms į skaitmeninimą, klimato kaitą ar gynybą ir paskatinti struktūrines reformas.
Galų gale, ar galėtumėte pasakyti, kad ES visiškai atsisakė taupymo?
Kartais neaišku, ką reiškia „taustymas“. Fiskalinis tvarumas yra labai svarbus ir tuo pat metu fiskalinės taisyklės turi leisti imtis anticiklinių veiksmų. Kad galėtų padidinti valstybės deficitą ekonomikos nuosmukio metu, šalys turi atstatyti savo fiskalines pozicijas ir sumažinti valstybės deficitą, kai situacija yra gera. Be fiskalinės politikos, vienas iš pagrindinių skirtumų tarp pandemijos ir 2008 m. finansų krizės buvo labai skirtingas pinigų politikos atsakas, suteikiant likvidumą bankams ir pradėjus pandemijos turto pirkimo programą, kuri galiausiai suteikė didžiulę paramą Europos ekonomikai.
Kaip manote, ar Pietų Europos šalys pasimokė iš 2008 m. krizės?
Bankų sistemos yra daug sveikesnės nei buvo 2008–2011 m. Ir tai yra esminis pokytis. Be to, šios šalys stengėsi tapti konkurencingesnės ir turėti mokėjimų balanso perteklių. Pavyzdžiui, Graikija ir Portugalija atliko labai reikšmingus biudžeto koregavimus, kurie atsispindėjo rizikos priemokose ir reitingų agentūrose. Daugelis pietų Europos šalių įdėjo daug pastangų siekdamos pagerinti savo viešųjų finansų tvarumą vidutinės trukmės laikotarpiu. Štai kodėl nėra prasmės dabar bandyti sukurti tam tikrą šiaurės ir pietų takoskyrą tarp ES šalių.
Vienas iš svarbiausių projektų, prie kurio šiuo metu dirba ECB, yra skaitmeninis euras. Kaip tai vyksta ir kokie yra pagrindiniai jo komponentai?
Šiuo metu mūsų visų piniginėse turime eurų banknotų. Skaitmeninis euras būtų lygiai toks pat, tik mūsų mobiliuosiuose telefonuose. Iš esmės tai būtų tie banknotai, kuriuos turime dabar, tačiau skaitmenine forma ir centrinio banko remiami. Norime, kad tai būtų papildoma, alternatyvi mokėjimo priemonė. Ji skirta ne pakeisti banknotus, o juos papildyti. Taip pat būtų ribojamas skaitmeninių eurų kiekis, kurį galite laikyti. Kitaip tariant, tai būtų mokėjimo priemonė, bet ne taupymo priemonė. Norime, kad skaitmeninis euras būtų labiau panašus į banknotus nei su einamosiomis sąskaitomis.
Ar pritariate vyriausybės optimizmui dėl Ispanijos ekonomikos?
Ispanijos ekonomika turi sveiką bankų sistemą, kuri visiškai skiriasi nuo padėties 2010, 2011 ir 2012 m. Be to, ekonomika yra konkurencinga, o mokėjimų balansas yra perteklinis. Svarbu, kad abu būtų išlaikyti ateityje. Išorinis sektorius, įskaitant tarptautinį turizmą, labai padėjo atkurti pajamas iki pandeminio lygio.
Ar yra kokių nors iššūkių?
Švietimui dar reikia šiek tiek padirbėti. Tai turi įtakos vidutinės trukmės ir ilgalaikiam augimui, nes yra neatitikimų tarp darbo pasiūlos ir paklausos. 12 % nedarbo lygis reiškia, kad darbo rinkoje yra kur tobulėti. Kaip ir kai kuriose kitose euro zonos šalyse, Ispanijoje valstybės skolos ir BVP santykis yra didelis – 110 proc. Todėl svarbu, kad šios šalys įgyvendintų apdairią koregavimo programą, kad sumažintų valstybės skolos ir BVP santykį.
Visos šalys susidurs su dideliais iššūkiais: ekonomikos lėtėjimu, geopolitinėmis rizikomis, nauja fiskalinių taisyklių sistema ar aukštesnėmis palūkanų normomis. Štai kodėl ekonominė politika turi būti nuspėjama.
Paskutiniai du klausimai susiję su ispanišku kontekstu. Ką manote apie Nadios Calviño paskyrimą kita Europos investicijų banko prezidente?
Natūralu, kad kaip ispanas manau, kad yra teigiama, kad ispanai užima pagrindines pozicijas Europos Sąjungoje. Linkiu jai ir įstaigai viso ko geriausio.
Ir kas norėtumėte, kad užimtų jos paliktą laisvą vietą, ypač matydamas, kaip ėjote pareigas, kurias dabar palieka Calviño?
Ne mano vieta komentuoti vidaus reikalus. Esu tikras, kad kas bus paskirtas, bus kompetentingas ir linkiu jiems visokeriopos sėkmės.
