Staiga išskirtiniu tapęs namas iš karto tapo fotosesijų objektu ir atsidūrė socialinių tinklų dėmesio centre. Komentatoriai dūzgia, kas čia bus, netrūksta ir kaltinančių tuo, kad pastatas per daug išsiskiria iš aplinkos.
„Negalvojau, kad tai sukels tokį ažiotažą. Nepadariau jokio nusikaltimo, bet, matyt, toks jau mano likimas, pirmiausia turiu atlaikyti puolimą, kad sukurčiau tai, kas, neabejoju, taps Klaipėdos miesto puošmena ir vienu iš miesto atvirukų vaizdelių“, – sako L. Žilevičė.
Maisto tinklaraštininkė ir išskirtinės degustacinių patirčių erdvės Melnragėje įkūrėja teigia, kad Herkaus Manto gatvės 58 namas netaps nauju restoranu.
„Tai gyvenamasis namas. Pirmame jo aukšte įsikursime patys, o antrame aukšte įrengsime apartamentus svečiams. Kadangi prie mūsų namo nėra privažiavimo, kad svečiai rastų, namas turi kažkuo išsiskirti.
Man patinka ryškios spalvos, tad jos taps mūsų namų išskirtinumu. Nudažiusi namo įėjimą ryškiai nepadariau jokio nusikaltimo, mūsų namas nėra paveldosauginis“, – teisinosi L. Žilevičė.
Pasak pašnekovės, būtent tai, kad šis pastatas nėra paveldo objektas, ir tapo pagrindiniu kriterijumi, kodėl šeima jį įsigijo.
„Iš tiesų mes svajojome apie dvarą, tačiau dvarai yra saugotini ir juos remontuojant būtina paisyti labai griežtų paveldosaugos reikalavimų. Tai ir papildomai kainuoja, ir apriboja. Šiuo atveju esame laisvi kurti tą, ką norime.
Mūsų namas buvo pastatytas 1954 m. pagal nukopijuotą italų architekto projektą. Kaimynystėje yra dar vienas pagal tokį patį projektą 1952 metais pastatytas namas.
O iš kitos pusės esantis Herkaus Manto gatvės 60 namas yra išlikęs ir saugomas paveldo objektas. Prieš karą ir mūsų namo vietoje bei visoje gatvėje buvo panašaus stiliaus namai – turtingų žmonių vilos. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą daug kas buvo sugriauta”, – pasakojo L. Žilevičė.
Po karo, anot pašnekovės, Herkaus Manto gatvės 58 name gyveno kažkoks karo generolas, o vėliau pastatas ištuštėjo.
„Mūsų namas skaičiuoja septynis dešimtmečius. Pastaruosius dvidešimt metų jis buvo negyvenamas, nemylimas, apleistas ir pradėjo griūti. Kai jį įsigijome, įėjimo būklė buvo blogiausia, tad nuo jo ir pradėjome remontą.
Viskas prasidėjo nuo durų. Nusipirkome jas parduotuvėje, nes man labai patiko žalsva alyvuogių jų spalva.
Pardavėjas sakė, kad būtent dėl spalvos tų durų niekas nepirko.
Namo fasadą dažysime tokia pat spalva kaip durų. Man labai patinka šios spalvos ir ciklamenų rožinės derinys. Taip ir nudažėme įėjimą. Po to prie jo priderinome laiptus. Daug ką darome patys – aš, mano brolis, vyras”, – sakė L. Žilevičė.
Pašnekovė stebisi, kad žmonės fotografuojasi prie jos namo. „Dar nieko gražaus nėra. Padaryta gal tik vienas procentas to, ką esame sugalvoję, bet ateityje, tikiu, mūsų namas bus vienas gražiausių mieste“, – svajoja L. Žilevičė.
Paskutinį nėštumo mėnesį skaičiuojanti moteris sakė, kad dabar šeima daugiausia dėmesio skiria namo vidaus darbams.
„Norime kuo greičiau įsikelti. Dabar gyvename bute Turgaus gatvėje. Planavau, kad įsikursime naujuose namuose vos gimus mažylei, bet darbo dar tiek daug, kad įkurtuves švęsime geriausiu atveju prieš Kalėdas“, – vylėsi L. Žilevičė.