Lietuviai visiškai supranta Ukrainos skausmą, nes lietuviai kartu su ukrainiečiais buvo negailestingai tremiami sovietų okupacijos metais.
Trėmimai, SSRS okupuotos Lietuvos gyventojų masinės deportacijos, į Sovietų Sąjungos gilumą 1940–52. Buvo viena iš anksto suplanuotų, prilygstančių genocidui lietuvių tautos naikinimo priemonių. Nurodoma, kad į tremtinų asmenų sąrašus buvo įrašyta 155 796 žmogus. Lietuviai buvo tremiami į Komiją, Buriatiją‑Mongoliją, Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Molotovo, Vidurinės Azijos respublikas. 1945 pasibaigus SSRS–Vokietijos karui, buvo tremiami vien lietuviai arba su jais susiję asmenys. Daugiau kaip 70 % jų buvo moterys ir vaikai; 1941–53 ištremta daugiau kaip 50 000 moterų ir daugiau kaip 39 000 vaikų. Nemažai tremiamų žmonių žuvo per trėmimo akcijas (buvo nušauti bėgantys), daug kūdikių ir mažamečių vaikų, senyvo amžiaus žmonių mirė nuo ligų į tremties vietas vežami gyvuliniais vagonais antisanitarinėmis sąlygomis, dėl maisto trūkumo.
Tokiomis baisiomis sąlygomis buvo priversti gyventi ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų žmonės. Nors liudininkų mažėja kasmet, vis dar yra žmonių, prisimenančių tremties patirtis. Štai tremtyje gimęs Kęstutis Tubis pasakoja, kad jo tėvams teko kartu dirbti ir šventes švęsti kartu su ten buvusiais ukrainiečiais. „Tremtyje buvo įvairių tautų žmonių. Kadangi ukrainiečiai yra daininga tauta, tėvai taip pat išmoko ukrainietiškų dainų, kartu dainuodavo“, – pasakojo K.Tubis.
Apie susidūrimus su ukrainiečiais tremtyje ne kartą pasakojo ir Prima Petrylienė, kalėjusi Taišeto ir Karabaso(Kazachstanas) lageryje.
„Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios: didelis šaltis, didelis barakas, žmonių labai daug. Šaltis siekė per 40 laipsnių, o vienas barako galas atviras, neužbaigtas… „Davė tokius bušlakus, vatinukus, kurių vieni ilgi, kiti trumpesni.
Taišete kalinės pjovė mišką. Vėliau mus surinko, tikrino, žiūrėjo, kurie sveikesni. Mane, jauną žmogų, priskyrė pirmajai kategorijai, suruošė etapą iš kelių lagerių ir atvežė į Kazachstaną. Išlaipino Karabaso persiuntimo punkte. Daug barakų, sąlygos kiek lengvesnės, bet nebuvo vandens. Dykuma. Vandenį atveždavo mašinomis iš Karagandos, kur juo aprūpindavo šachtas. Dėl vandens vykdavo tiesiog muštynės. Žiemą sniego mažai, sniegas pajuodęs nuo anglių, kuriomis kūrendavo barakus. Surinkdavome tą sniegą ir juo prausėmės“, – prisimena Prima Petrylienė. Jai taip pat teko dalintis tremties patirtimis su ukrainietėmis.
1941–58 tremties vietose apie 28 000 tremtinių mirė nuo nepakeliamo darbo (daugiausia miško kirtavietėse, medienos apdorojimo įmonėse), prasto maisto, blogų buities sąlygų.
Apie tai, kaip lietuviai su ukrainiečiais kartu buvo tremtyje, klausykite radijo stoties „Nykščiai FM“ laidoje „Iš pirmų lūpų“.
Partizanai.org nuotraukoje – lietuvių tremtinių namas Sibire
NYKŠČIAI
Šaltinis: Nyksciai
