Štai ką daro protingi žmonės, kol visas pasaulis negali atsiplėšti nuo išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių ir pratina prie jų savo vaikus:
Ši mokykla vadinasi Waldorf of the Peninsula. Iš išvaizdos – paprasta ir senamadiška – lentos su spalvotomis kreidelėmis, knygų lentynos su enciklopedijomis, mediniai suolai su sąsiuviniais ir pieštukais. Mokymosi procese naudojami įprasti, su naujausiomis technologijomis visiškai nesusiję instrumentai: rašikliai, pieštukai, siuvimo adatos, kartais netgi molis ir pan. Ir nei vieno kompiuterio. Nei vieno ekrano. Jų naudojimas uždraustas mokykloje ir neskatinamas namuose.
2 klasės mokiniai, stovėdami ratu, kartojo paskui mokytoją eilėraštį, žaisdami su pupelėmis pripildytu maišeliu. Šio pratimo tikslas – sinchronizuoti kūną ir smegenis.
Praeitą antradienį penktokai mediniais virbalais mezgė nedidelius pavyzdžius iš vilnos, atkurdami pradinėse klasėse įgytus mezgimo įgūdžius. Mokyklos teigimu, ši veikla padeda ugdyti gebėjimą spręsti sunkias užduotis, struktūrizuoti informaciją, skaičiuoti, be to, lavina koordinaciją.
Ir visa tai vyksta tuo pačiu metu, kai visame pasaulyje mokyklos skuba aprūpinti visas klases kompiuteriais, o daugelis politikų teigia, kad to nedaryti tiesiog kvaila. Įdomu yra tai, kad toks priešingas požiūris plačiai paplito aukštųjų technologijų ekonomikos širdyje, kur kai kurie tėvai ir pedagogai leidžia suprasti: mokykla ir kompiuteriai nesuderinami.
Mokymosi be IT šalininkai tvirtina, kad kompiuteriai slopina kūrybiškumą, fizinį aktyvumą, žmonių tarpusavio santykius ir sąmoningumą. Tokie tėvai mano, kad kai ateis laikas supažindinti savo atžalas su naujausiomis technologijomis, jų namuose visada bus tam reikalingų įgūdžių ir galimybių.
Buvęs Furmano Universiteto dėstytojas ir profesorius Polas Tomas, parašęs 12 knygų apie ugdymo praktikas viešose įstaigose, teigia, kad ugdymo procesui geriausia, jei kompiuteriai būtų naudojami kuo mažiau. „Išsilavinimas – tai visų pirma žmogaus išgyvenimai, patirties įgijimas, – teigia Polas Tomas. „Technologijos tik blaško dėmesį, kai reikalingas raštingumas, mokėjimas skaičiuoti ir gebėjimas kritiškai mąstyti“.
Kai klasių įrengimo kompiuteriais šalininkai teigia, kad kompiuterinis raštingumas yra būtinas, norint susidoroti su šių laikų iššūkiais, tėvai, manantys, kad kompiuteriai nereikalingi, nustemba: kam skubėti, jeigu tai taip lengva įvaldyti? „Tai yra labai paprasta. Tai beveik tas pats, kaip išmokyti valytis dantis, – sako Silicio slėnio darbuotojas, ponas Iglas. – Google ir panašiose vietose technologijas darome kaip įmanoma paprastesnėmis. Nematau priežasties, dėl kurios vaikas negalėtų jų įvaldyti paaugęs“.
Patys mokiniai nemano, kad iš jų atimamos aukštosios technologijos. Jie kartais žiūri filmus, žaidžia kompiuterinius žaidimus. Vaikai sako, kad netgi nusimena matydami savo tėvus ar giminaičius, apsuptus įvairiais įrenginiais.
11 metų Oradas Kamkaras papasakojo, kad neseniai lankėsi svečiuose pas pusbrolius ir atsidūrė tarp penkių žmonių, kurie žaidė su savo išmaniaisiais prietaisais, nekreipdami jokio dėmesio į jį ar vienas į kitą. Jam teko kiekvieną purtyti už rankos ir sakyti: „Ei, vaikinai, aš čia!“
