Žmonėms patinka gėdinti kitus. Tokiu būdu jie išauga savo pačių akyse, pajaučia savo pranašumą. Tačiau tai ne visos priežastys, kodėl kiekviena patogia proga jus kas nors su dideliu malonumu sugėdins.
Mane šis klausimas jau seniai domina. Juk aplinkui pilna tokių, kurie tiesiog negali neprisikabinti. Kodėl jie tai daro? Kas sudaro tokio elgesio pagrindą? Pamėginsiu pasidalinti versijomis ir rakursais.
Kritika – autobiografiška. Kai kažką gėdina, tai dažniausiai smūgiuoja į savo pačių skaudžias vietas. Pavyzdys: žmogus bijo atrodyti netobulas, dėl to ir negali nutylėti, kai pamato, jog kažkas neidealus. Būtinai parodys pirštu, pamatę trūkumą. Būna smagu stebėti, kai agresorius mėgina sugėdinti už kažką, kas visiškai nejaudina oponento: tada vienas šnypščia ir niršta, o kitam absoliučiai vienodai šviečia, jis apskritai nesupranta, kas negerai.
Kritikuoja tai, ko patys bijo. Mintis panaši į pirmą punktą, tik šiek tiek kitu rakursu. Jeigu žmogų erzino ir žemino, jis turi tris variantus: leistis sugniuždomam, pačiam pradėti kritikuoti (dažniausiai ta pačia tema) arba paleisti. Pastarasis variantas pats sunkiausias, bet jei žmogus su juo susidoroja, jam nebelieka poreikio ką nors gėdinti ir prie ko nors kabinėtis.
Pavydas. Kai žmogus labai nori, bet negali sau leisti, pavyzdžiui, išreikšti savo seksualumo, jis gėdins už tai kitus.
Troškimas įsitvirtinti. Vaikystėje mus gėdino tie, kas turėjo valdžią – tėvai, auklės, mokytojos. Suaugusiame gyvenime išliko ta pati logika: jeigu aš kažką gėdinu, reiškia, automatiškai tuo momentu pakylu aukščiau, tampu kietesnis, stipresnis, įgyju didesnį autoritetą. Taip žmonės kompensuoja savo žemą savivertę ar pasiekimų deficitą. Kai trūksta vidinės jėgos pojūčio, kai nevertini pats savęs, visa tai sukuriama ir išpučiama kitų žmonių sąskaita. Negali būti sėkmingas? Būk triukšmingas!
Kuo primityvesnė draugija, tuo daugiau joje gėdinimo. Tokia draugija, bendrija, visuomenė laikosi ne bendrų vertybių dėka, o pagrįsta visų narių suvienodinimu ir griežtu suskirstyuo, kas galima, o kas negalima. Tokiu pat principu veikia ir atskirai paimto žmogaus mąstymas: iš pradžių vaikai nepajėgūs suvokti sudėtingų realybės schemų ir atspalvių, dėl to dalina pasaulį į juoda ir balta, gera ir bloga. Kai protas išsivysto, vaikas tampa pajėgus suvokti nevienareikšmiškumą ir suprasti, kad kiekvienas savaip teisus.
Manipuliavimas gėda. Kai žmogus nepatogus, nedaro to ir taip, kaip ir ko iš jo norima, jį gali pradėti gėdinti: „Arba daryk tai, ką pasakiau, arba siaubingai jauskis ir dek iš gėdos!“ Daugeliui žmonių tai suveikia.
Metodas įbrukti savo nuomonę. „Būk kaip aš, priešingu atveju – fuj!“ Ne visi gali ir nori argumentuoti savo poziciją. Ir kam stengtis, jei galima paprasčiausiai sugėdinti?
Gėdinimas naudojamas, kai elgesys trukdo kitiems. Apskritai gėdą žmonija „sugalvojo“ tam, kad reguliuotų žmogaus elgesį bendruomenėje. Visiškai logiška, kai ji naudojama pagal paskirtį. Tiesa, ne taip jau ir dažnai gėdinama už tai, kas išties kelia grėsmę visuomenei.
Vieną pažįstamą bandė sugėdinti jos teta. Už tai, kad ji neplauna grindų namuose tris kartus per dieną (įdomu, kas ten tuose namuose turi darytis, kad to išties prireiktų?) Kažkas gėdino už tai, kad dama pakeitė plaukų spalvą, kažką – už sportavimą, kažką – už norą gauti dovanų iš gerbėjų. Kokių tik kvailysčių neprilenda žmonėms į galvas.
Iš vienos pusės galima pasipiktinti įkyriu kai kurių personažų lindimu į akis su savo neprašytais komentarais. O iš kitos… Žinote, mane tokiais atvejais apima laisvės jausmas. Štai pasiklausai visų tų kliedesių ir eilinį kartą įsitikini: neverta stengtis visiems patikti. Nes tie „visi“ turi savo galvose tokių keistų, o neretai ir nelabai sveikų požiūrių į gyvenimą, kad derintis prie viso to beprasmiška.
Šaltinis
Šaltinis: saviugdairtobulejimas.lt
