Man atrodytų, jame yra buvę VISI Lietuvos gyventojai. Netgi tie, kurie išsibarstę visoje planetoje.
Nors Lietuvos jūrų muziejus savo gyvavimą skaičiuoja nuo 1979 m. liepos, tačiau kurtis jis pradėjo žymiai anksčiau. O kaip – mažai kas bežino. Nes ir daugelis liudininkų jau TENAI.
Išskirtinis vamzdynas
Išskirtiniam statiniui reikėjo ir išskirtinių statybinių medžiagų. Tegul ir filtruotas jūros vanduo, tačiau jis vis dėlto ne gėlas. Jūros vanduo graužia ir vamzdynus, ir gelžbetonio konstrukcijas. Koks turėtų būti tas gelžbetonis, kad nepasiduotų erozijai? Ir kokie turėtų būti vamzdynai, filtrai, sklendės, kad po kelerių metų jų, surūdijusių, pairusių, nereikėtų keisti?
Pasitarę, pagalvoję nusprendė, kad reikia ieškoti kitokių gelžbetonio gamybos formulių. O ir vamzdynai turėtų būti ne iš metalo.
1972-1973 metais Klaipėdos statybose dar buvo naudojami sunkiasvoriai metaliniai cinkuoti vamzdžiai. Apie nerūdijančio plieno vamzdynus dar niekas net nesvajojo. Buvo į madą beįeiną aliuminio vamzdžiai, bet jų atsparumas korozijai abejotinas, o ir kur jų gausi?
Tad muziejaus kūrėjai nusprendė: akvariumo vamzdynas turi būti plastikinis. O tokių vamzdžių, sklendžių bei jungčių jiems tais metais turbūt retas tebuvo matęs net paveiksliuke. Prasidėjo didžiosios plastikinių vamzdžių ir priedų jiems paieškos…
Naujų žemių paieškos
Šiandieniniai muziejaus lankytojai, ypač jaunoji karta, negalėtų net įsivaizduoti, kokie išbandymai tykojo statybininkų ir restauratorių. Juk viskas nestandartiška: ir apvali paties muziejaus konstrukcija, ir negirdėti, neregėti akvariumo stiklai, ir vamzdynai, ir daug visokių kitokių neišbandytų statybinių medžiagų. Kur jų ieškoti, kur jų gauti?
Tie klausimai šiandieniniam „Vakarų ekspreso“ skaitytojui ir Jūrų muziejaus lankytojui atrodo juokingi. Mat prie vieno iš rašinių apie Klaipėdos, o ir visos Lietuvos pasididžiavimą interneto svetainėje radau tokį komentarą dėl plastikinių vamzdžių paieškų: „O kam reikėjo ieškoti? Galėjo Vilniun į “Plastos„ gamyklą Savanorių prospekte važiuoti…“ Užmirštama, kad muziejus beveik prieš 50 metų pradėtas statyti. Kai tų plastų nė iš tolo tuomet Raudonosios armijos prospekte nebuvo…
Apvalios konstrukcijos
Kas gamino statybines konstrukcijas apvaliam akvariumo pastatui, kai įprastinės tebuvo „sumetamos“ tik stačiakampiams pastatams?
Formų gamybai buvo reikalingas metalas, limitai jam, brėžiniai konstrukcijoms ir t. t. Ir šiandien apvalių statybinių konstrukcijų pastatų pasaulyje reta. O prieš beveik 50 metų…
Viskas buvo išspręsta pačioje Klaipėdoje. Patys gelžbetonininkai iš 2-osios gelžbetonio konstrukcijų gamyklos, vadovaujamos direktoriaus Kleivos, be jokių brėžinių pasidarė formas, patys jas išliejo. Beje, už tai sumanūs žmonės buvo skatinami paskyromis lengviesiems automobiliams. Kiek tų paskyrų buvo išdalinta, istorija nutyli. Ir auksinių rankų meistrų pavardžių, regis, niekas nebeprisimena. Būtų gerai, kad koks gelžbetonininkas atsilieptų ir papasakotų, kaip tos didelės ir svarbios užduotys tuomet buvo vykdomos.
Net keturios Klaipėdos gamyklos gamino santvaras vidaus kiemui – baseinui uždengti. Metalą joms gamyklos imdavo iš savo rezervinių fondų. Betgi darbai – ne planiniai. Gamyklos buvo sąjunginio pavaldumo.
Vadinasi, griežta planinė drausmė. Tad darbai muziejui statyti buvo atliekami tik žmonių supratingumo ir entuziazmo dėka.
„Statybų pradžioje galvojome, kad pastogės nedengsime. Tačiau keturių gamyklų atsiųstos santvaros buvo skirtingų profilių. Tai Petras Lapė vėl turėjo kurti projektą dangai iš aliuminio“, – sakė muziejaus konstrukcijų „matematikas“ ir modeliuotojas Tautvydas Tubis.
Teko ir vėl kaulyti limitų aliuminiui iš Voronežo gamyklos…
Architektas Petras Lapė. „Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.
Akvariumo stiklai
Muziejaus statybininkai ilgai uostinėjo, iš kur galėtų gauti 30-40 milimetrų storio stiklų akvariumams. Užuodė, kad SSRS tokie stori stiklai gaminami karinei pramonei. Bet kas tau su civiliais, o tuo labiau – „pogrindiniais“ muziejininkais, prasidės…
Paskui sužinojo, kad tokie stiklai gaminami Belgijoje ir Prancūzijoje.
Vėlgi šiandieninis laikraščio skaitytojas ir muziejaus lankytojas gūžtelėtų pečiais: „Rado problemą. Paėmei katalogą ir užsisakei…“ O tuomet viskas „ėjo“ per kelias ministerijas ir jų buhalterijas…
Tiesa, mano pokalbininkai – muziejaus statytojai – per daug dėl patirtų sunkumų nesiguodė. Tai galėjau tik nujausti iš jų gilių atodūsių…
Plastikiniai vamzdžiai
Plastikiniai vamzdžiai ir jungtys buvo gabenami iš įvairių SSRS gamyklų. Tačiau tam reikėjo turėti ne tik reikiamų limitų, bet ir pažinčių, – teigė T. Tubis. Ir tai dar ne viskas.
Muziejaus statytojai turėjo būti be galo sumanūs ir energingi – juk tokios statybos Sovietų Sąjungoje, o ypač – senovinėse tvirtovėse, nebuvo leidžiamos.
Tai šiandieniniams vadybininkams, siūlantiems važiuoti į „Plastą“, atrodo iš fantastikos srities. O visi „vojažai“ po SSRS platybes, sumanumai ir iššvaistyta energija ne vienam muziejaus statytojui kirto per sveikatą. Žinoma, daug vėliau. Nors ilgametis Jūrų muziejaus vadovas Aloyzas Každailis puikiai prisimena, kada jis pajuto prarandąs sveikatą, – visai netrukus po muziejaus atidarymo. Nepaisydamas tų simptomų, jis vyko į pirmąsias ekspedicijas gyvųjų eksponatų muziejui „žvejoti“ ir toliau varstė tūkstančio ir vienos instancijos duris dėl Jūrų muziejaus reikalų, kurie anuometinėmis sąlygomis buvo tolygūs kosminio laivo technologijoms.
Šiandien Jūrų muziejuje daug kas pasikeitę. Lankytojai, ypač jaunoji karta, negalėtų net įsivaizduoti, kokie išbandymai tykojo statybininkų ir restauratorių. Juk viskas nestandartiška: ir apvali paties muziejaus konstrukcija, ir negirdėti, neregėti akvariumo stiklai, ir vamzdynai, ir daug visokių kitokių, naujai sukurtų neišbandytų statybinių medžiagų. Kur jų buvo ieškoma, iš kur gabenta? Kitą savaitę pratęsime.
